Nuo 1912 m. Vilnių fotografavęs Janas Bulhakas sudarė gana išsamią miestovaizdžio panoramą, kurioje architektūra ir ją supanti gamta yra daugiau negu elementari ikonografija – tai fotografo retoriniai argumentai, oponuojantys pačiam Laikui. Tiesa, iki Antrojo pasaulinio karo Bulhako sukauptas Vilniaus vaizdų archyvas sukūrė įtaigią Amžinojo miesto iliuziją, o po karo kartu su sūnumi Janušu atliktas miesto fotodokumentavimas – kaltinamasis aktas ne tik nacių, bet ir sovietų režimui – ją išsklaidė.

Antrasis miesto fotografavimo etapas vyko pagal LSSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato užsakymą, fiksuojant Vilniaus šturmo 1944 m. liepos 6–13 d. miestui padarytą žalą.

Lietuvių ir anglų kalbomis išleistas sudarytojos Birutės Valionytės fotografijų albumas „Reikšmingas LDK paveldas Baltarusijoje“ pristato visus svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo objektus, esančius dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Į knygą sudėtos autorės darytos kultūros paveldo objektų – bažnyčių, koplyčių, vienuolynų, cerkvių, dvarų, pilių ir kitų įvairios paskirties pastatų – fotografijos.

Leidinio struktūra sudaryta vadovaujantis dabartiniu Baltarusijos administraciniu suskirstymu. Knygoje apžvelgtos Gardino, Vitebsko, Minsko, Bresto, Gomelio, Mogiliavo sritys. Prie kiekvieno objekto nurodytas pavadinimas lietuvių, baltarusių ir anglų kalbomis. Pateikta informacija, kaip rasti objektą. Albume taip pat pateikiami dailininko Napoleono Ordos (1807-1883 m.) kai kurių objektų piešiniai, leidžiantys palyginti, kaip atrodė objektas beveik prieš šimtą penkiasdešimt metų ir dabar.

Mokslinių straipsnių rinkinyje „Kultūros paminklai, kurio išleistas jau 14-tas numeris, nagrinėjamos paveldotyros, paveldosaugos teorinės problemos ir jų pritaikymas praktikoje, publikuojami straipsniai numizmatikos, menotyros, istorijos, urbanistikos paveldo klausimais. Leidinyje nemažai straipsnių sakralinio paveldo tema, jau tapo tradicija numeryje skirti dėmesio ir Klaipėdos krašto arba Mažosios Lietuvos kultūros paveldo problematikai.

„Kultūros paminklų“/14 autoriai: prof. J. Glemža, habil. dr. M. G. Martinaitienė, dr. M. Purvinas, M. Purvinienė, M. Baužienė, P. Juknevičius, E. Ivanauskas, A. Giniūnienė ir kiti skaitytojams jau pažįstami kultūros paveldo specialistai.

Leidinys skirtas kultūros paveldo specialistams bei visiems besidomintiems kultūros paveldu.

ISBN 978-9986-420-8-11, 180 p.

A. Miškinio knygoje “Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai” aprašomi Vidurio Lietuvos urbanistikos paveldo tyrimų rezultatai. Knyga yra šeštoji iš 7 suplanuotų pagal regioninį principą leidinių serijoje „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“. Tyrinėti 83 objektai tarp Šventosios ir Nevėžio upių: miestai (be Panevėžio ir Ukmergės) miesteliai ir didesnieji bažnytkaimiai, kuriuose yra nemažai reikšmingų elementų ir formų, galinčių papildyti bendrą Lietuvos urbanistikos paveldo panoramą.

Knyga susideda iš 4 dalių (skyrių). Pirmojoje dalyje („Bendros pastabos“) apibūdintas viso arealo urbanistinio paveldo mastas ir pobūdis, tyrinėtų objektų sklaida, ją lėmę veiksniai

Ši knyga – Baltijos jūros šalių bendradarbiavimo kultūros paveldo srityje rezultatas. Joje išryškėja bendrai kuriama šio regiono turizmo ir kultūros paveldo sąveikos vizija. Šia knyga norima pradėti turizmo ir kultūros paveldo sričių dialogą vietiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygiu.

Knygos sudarytojų tikslas – įkvėpti ir pastūmėti politikos kūrėjus ir praktikus suformuoti socialiai atsakingą požiūrį į su kultūros paveldu susijusį turizmą, sustiprinti atsakingų sektorių kompetenciją ir gebėjimą bendradarbiauti, užtikrinant gerą kultūros paveldo valdymą ir priežiūrą, panaudojant šias vertybes turizmui.

Boleslova (Tallat-Kelpšaitė, 1908–1982) ir Edmundas (1905–1984) Zdanovskiai, Vilniaus fotografijos mokyklos atstovai, Jano Bulhako diegtos fotografikos estetikos puoselėtojai, nuo 1930-ųjų dirbo vienoje fotostudijoje ir kartu kūrė, fotografijas dažnai signuodami kaip bendraautoriai. 1945 metų rudenį Zdanovskių šeima repatriavo į Gdynę, kur tęsė kūrybinę ir pedagoginę veiklą, o 439 miesto vaizdų ir architektūros stiklo negatyvus perdavė Vilniaus valstybiniam dailės muziejui (dabar – Lietuvos dailės muziejus).