Kultūriniu yra laikomas žmogaus sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. Istoriniu vadinamas iki XX a. vidurio sukurtas kraštovaizdis – sisteminis kompleksas, kuriame yra integruota įvairių komponentų: kelių tinklas, žemės paviršiaus reljefo formų, želdynų, vandens telkinių, kitų statinių, istorinės žemėvaldos ir žemėnaudos objektų.

„Povandeninis kultūros paveldas“ – tai po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esantys archeologiniai objektai, vietovės ir reikšmingais pripažinti nekilnojamieji ar kilnojamieji daiktai, kurių vienintelis arba vienas pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra povandeniniai tyrimai ir radiniai.

Tradiciniai lietuvių liaudies mediniai paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – nuo seno yra neatskiriama Lietuvos peizažo dalis, o kryždirbystė, kaip tradicinio liaudies meno šaka, apima ne tik paminklo padarymą, kūrėjo talentą bei meistriškumą, bet ir su tuo paminklu susijusius papročius, apeigas, pastatymo tikslus.

Ryški Lietuvos sakralinės dailės paveldo dalis – liaudies sakralinis menas. Pamaldumo tradicijos kaimo aplinkoje susiformavo XVII a., katalikiškosios reformos laikotarpiu. Liaudiškos pakraipos sakralinę dailę paveikė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsitvirtinusi baroko epochos pasaulėjauta, šio stiliaus profesionaliosios bažnytinės dailės kūriniai. Liaudies mene barokinė forma įgijo savitų bruožų.

Lietuvos Respublika į UNESCO (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) buvo priimta 1991 m. Viena iš šios organizacijos veiklos sričių – pasaulio materialaus ir dvasinio paveldo išsaugojimas ateities kartoms. 1992 m. Lietuva prisijungė prie UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos, o 2004 m. – prie Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos.

XVIII a. antrojoje pusėje Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjęs politinis chaosas skatino reformų paieškas. Švietėjų, aukštinusių proto ir mokslo galią, sąjūdis Europoje sukėlė kultūros ir visuomenės gyvenimo poslinkius. Lietuvoje atsirado periodinė spauda, 1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną buvo įvykdyta švietimo reforma. Visuomenės gyvenimo permainos paskatino domėtis antikos ir renesanso menu. Europoje kilo nauja meno srovė – klasicizmas (iš lot. classicus „pavyzdinis“; kartais jis dar vadinamas neoklasicizmu). Šio meno kūrėjai, laikęsi antikos ir renesanso principų, siekė darnos, absoliutaus grožio ir tobulumo, kurie suteiktų žmogui pusiausvyrą ir ramybę. Architektūroje pastatų ir ansamblių planavimui būdinga simetrija, sukurta stačiakampėmis ir kvadratinėmis struktūromis, naudojant orderines sistemas, kolonų portikus ir trikampius frontonus. Buvo statomi naujo tipo pastatai: mokyklos, teatrai, arklių pašto stotys, prekybos namai ir kt.

Archeologijos ir mitologijos paveldo objektai Lietuvoje pasižymi didele įvairove: tai piliakalniai, senoviniai pylimai ir gynybiniai įtvirtinimai, senųjų miestų vietos, statinių griuvėsiai ir liekanos, alkos, alkakalniai ir kitos senovės religinio kulto vietos, aukurai, akmenys su dubenimis, pėdomis ir kitais ženklais, žemgrindos, kūlgrindos, keliai, pilkapiai, kapinynai ir kitos laidojimo vietos.

_{Kėdainių senamiestis - urbanistikos vertybė. Susiformavo XVII-XIX a.}

Atskirą Lietuvos kultūros ir istorijos palikimo dalį sudaro istorinės kapinės ir memorialinės vietos. Saugomi kapinynai ir kitos senovės laidojimo vietos, neveikiančios kapinės, karių kapai. Liaudiški Lietuvos memorialiniai paminklai (kryžiai, koplytstulpiai) yra vienas savičiausių meno reiškinių Europoje. 

Didžiąją Lietuvos senųjų kapinių dalį sudaro katalikų kapinės. Taip pat nemaža išlikusių ir valstybės saugomų kitų religijų kapinių: žydų, evangelikų-liuteronų, evangelikų-reformatų, stačiatikių, sentikių, musulmonų, totorių, karaimų.