Vilniečiai ir Vilniaus miesto svečiai galės savo rankose vartyti dar vieną unikalią, istoriją menančią knygą apie sostinę. Tai - Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas „Vilnius 1944“.

Fotografijų rinkinio sudarytoja Margarita Matulytė, dailininkė Rima Kiubaraitė – Sutkienė, leidėjas – Lietuvos dailės muziejus. Knyga išleista Kultūros paveldo departamento lėšomis.

Bulhakų fotografijų knyga padeda suvokti, kad miestas yra sudėtingas reiškinys, susiformavęs komplikuotos istorijos sūkuryje. Tai tarsi liudytojas, kad Vilnius nuolat kinta, jis statomas ir griaunamas, atstatomas ir vėl niokojamas. 1944 m. materialiai prarasto Vilniaus fotografijos dar labiau skatina įsigilinti į senojo Vilniaus dvasią, istorines, architektūrines, memorialines vertes, pajusti miesto erdves ir jausti asmeninę atsakomybę bei pilietinę pareigą už esamų kultūrinių miesto klodų išsaugojimą.

1912-1915 m. Janas Bulhakas miesto valdybos užsakymu sudarė penkiolikos tomų Vilniaus architektūros fotografijų rinkinį „Fotografijų archyvas“. Jame atsispindi fotografo suformuotas savitas stilius, įtakotas prancūzų piktorializmo.

Pasak knygos sudarytojos Margaritos Matulytės, Janas Bulhakas fotografuodamas Pilies kalną, Trijų Kryžių kalną, Rotušę, Katedrą, bažnyčias ir kitus reikšminius miesto ženklus, fiksavo juos nuo bendrinės aplinkos panoramos iki architektūrinių interjero detalių. M. Matulytės teigimu, autoriaus racionalumas pasireiškia tikslingu fotodokumentavimu ir estetine strategija, kuri atitiko kultūros meno politiką, ugdančią Vilniaus kaip vieno reikšmingiausių dvasinių ir istorinių židinių sampratą.

Per 30 m. Jano Bulhako suformuoto miesto įvaizdžio sklaida buvo labai plati – visi iki Antrojo pasaulinio karo išleisti Vilniaus vadovai ir žinynai, miesto architektūros albumai ir studijos su reta išimtimi iliustruoti jo fotografijomis.

Jei iki Antrojo pasaulinio karo Bulhako sukauptas Vilniaus vaizdų archyvas sukūrė įtaigią Amžinojo miesto iliuziją, tai po karo atliktas miesto fotodokumentavimas – kaltinamasis aktas ne tik nacių, bet ir sovietų režimui – ją išsklaidė.

Antrasis miesto fotografavimas tapo atsisveikinimu su Vilniumi. 1944 m. liepos mėn. LSSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato užsakymu, Bulhakas su sūnumi Janušu užfiksavo sugriautą ir sudegintą miestą, sudarė fotodokumentavimo albumus.

1944 m. liepos 10 d. Vilniaus šturmo metu Bulhakas patyrė ir asmeninių praradimų: vienas sprogmuo pataikė i namą (E.Ožeškienės a.3, dabar Gedimino 9), kuriame gyveno ir dirbo Bulhakas su šeima. Sudegė visas turtas, fotostudija, biblioteka, archyvas.

Turėdamas meno istorijos ir teorijos pagrindus, gerai išmanydamas miesto raidą, Bulhakas išskirtinį dėmesį skyrė senajai architektūrai. Ne vienas fotografas domėjosi Vilniaus urbanistiniu paveldu, bet Bulhakas architektūros paminklus fiksavo prasmingai. Fotografas turėjo savitą požiūrį į daugialypę meno rūšį, todėl ir po karo atlikdamas miesto dokumentavimo darbus, tikslingai išskyrė svarbiausius objektus, atskleisdamas miesto praradimų mąstą. Pasak M. Matulytės, patirti asmeniniai išgyvenimai ir pokario miesto dramatizmas pastūmėjo fotografą atsiriboti nuo estetizmo – pasitelkęs objektyvų dokumentiškumą jis tik liudijo, sausai ir fotografiškai

Kontaktinis asmuo:

Alfredas Jomantas

Tarptautinis, ryšių su visuomene

ir edukacijos skyriaus vedėjas

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Tel.: (8 5) 272 40 84

Mob. tel.: 8 620 63668

El. paštas: zai@is.lt