2000 m. į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašyta Kuršių nerija. Šis daugiau nei per 200 metų žmonių rankomis sukurtas kultūrinis kraštovaizdis pagal atrankos į Pasaulio paveldo sąrašą v kriterijų buvo pripažintas išskirtiniu tradicinio įsikūrimo, žemės arba jūros naudojimo pavyzdžiu tam tikroje teritorijoje. Unikalaus grožio Kuršių nerijos kultūrinis landšaftas – nuolatinės gamtos veiksnių ir žmogaus kovos rezultatas.

Prieš 5000 metų iš smėlio pertekliaus gamtos suformuotą Kuršių nerijos reljefą žmonės pradėjo keisti dar XIV a. Šiuo laikotarpiu čia ėmė rastis sėslių gyvenviečių tinklas, intensyvėti ūkinė veikla. XIV–XVIII a. siauroje Kuršių marių ir Baltijos jūros skalaujamoje sausumos juostoje dėl nuolatinio medžių kirtimo ėmė irti nusistovėjusi gamtinė pusiausvyra – susidarė keliaujančios smėlio kopos. Slenkantis smėlis vieną gyvenvietę pavertė dykuma. Siekiant sustabdyti eroziją XVIII a. pabaigoje buvo pradėti milžiniški darbai, nulėmę Kuršių nerijos išskirtinumą pasaulyje. Tuomet, stengiantis sulaikyti slenkančias smėlio kopas, neleisti pakisti nerijos paviršiui, buvo įrengiami sutvirtinimai, dirbtinės reljefo užtvaros, sodinami želdiniai. Taip žmonės sustabdė eroziją, smėlio pustymą, sutvirtino Didžiųjų kopų virtinę, per visą neriją suformavo Baltijos pajūrio apsauginį kopagūbrį. Šiuo metu tai yra vienintelė pasaulyje tokio dydžio (98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio) teritorija, kurioje daugiau nei pusė želdyno pasodinta žmonių. Dėl ypatingų gamtinių sąlygų Kuršių nerijos reljefo tvirtinimo ir apželdinimo darbai tebėra svarbūs ir dabar.

Vėjo pustomų slenkančių kopų yra išlikę ir saugoma Naglių, Grobšto gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Be kultūrinio kraštovaizdžio, Kuršių nerijoje yra saugomi nepaprastomis sąlygomis susiklosčiusią žmonių gyvenseną atskleidžiantys archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros paveldo objektai.