Žmonių veikla lėmė ir 2004 m. į Pasaulio paveldo sąrašą pagal atrankos į Pasaulio paveldo sąrašą iii ir iv kriterijus įrašytos Kernavės archeologinės vietovės unikalumą. Ši teritorija – tai kultūrinę civilizacijos tradiciją liudijantis objektas ir išskirtinis tam tikro žmonijos istorijos laikotarpio pastatų, architektūrinio ansamblio ir kraštovaizdžio tipo pavyzdys.

Kernavėje esantis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas atspindi Neries slėnyje buvusios gyvenvietės raidos etapus nuo senojo akmens amžiaus iki XIII–XIV a. Rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 m. Tuo metu tai buvo Pajautos slėnyje įsikūręs pagoniškas viduramžių miestas su centriniame piliakalnyje įtvirtinta kunigaikščio rezidencija. Šis politinis ir ekonominis centras, kuriame klestėjo prekyba, vystėsi profesionaliai dirbančių meistrų puoselėjami amatai, buvo sunaikintas 1390 m. per kryžiuočių antpuolį. Vėlesnė gyvenvietė ėmė kurtis aukštutinėje terasoje – dabartinio Kernavės miestelio vietoje. Ten, kur buvo senasis viduramžių miestas, yra išlikę nesuardytų kultūrinių sluoksnių nuo XIV a. pabaigos, dėl to buvo galima rekonstruoti urbanistinį miesto karkasą, atkurti gyventojų kasdienybės fragmentus.

Šiuo metu Valstybinio kultūrinio Kernavės rezervato teritorija yra 194,4 ha dydžio. Joje saugoma 18 archeologijos, istorijos ir architektūros paveldo objektų. Teritorijoje esantys penki įtvirtinti piliakalniai – tai Baltijos jūros regione analogų neturintis žmonių sukultūrinto ir gynybai pritaikyto žemės paviršiaus pavyzdys. Šis kompleksas ne tik liudija čia buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės didybę, bet ir daro išskirtinį estetinį poveikį kraštovaizdžiui.

Kernavės archeologinė vietovė su čia išlikusiais paskutinės Europoje pagoniškos valstybės viduramžių miesto gyvenseną atspindinčiais artefaktais unikali ir tuo, kad joje esančios laidojimo vietos bei kiti archeologiniai radiniai patvirtina pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų sandūrą ir sambūvį.