Pristatome 1 ąjį maršrutą, kurio objektus rasite Švėkšnos miestelyje ir aplink jį:

  1. Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia
  2. Švėkšnos sinagoga ir senosios žydų kapinės
  3. Švėkšnos miesto istorinė dalis
  4. Švėkšnos dvaro sodyba
  5. Palendrupio piliakalnis
  6. Jomantų (Jurgaičių) piliakalnis
  7. Vilkėno dvaro sodyba
  8. Vilkų Kampo kapinynas

Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia

Dabartinė Švėkšnos Šv. Apaštalo bažnyčia yra ketvirtoji stovinti šioje vietoje. Bažnyčios istorija mena dar 1509 m., kada buvo pastatyta pirmoji. Pirmąją bažnyčią sunaikino gaisras, antroji pastatyta 1742 m., ji buvo medinė, kryžiaus formos išplanavimo ir nudažyta žalia spalva. XIX a. pr. buvo nuspręsta bažnyčią perstatyti, nes pastaroji buvo pradėjusi irti, neturėjo tvirtų pamatų.

1804 m. buvo pastatyta trečioji Švėkšnos bažnyčia, ši kaip ir ankstesnė buvo medinė, turėjo du bokštus. XIX a. II p. į Švėkšną paskirto veiklaus kunigo Petro Staškausko dėka, bažnyčios šventorius buvo aptvertas gotikinio stiliaus mūro siena, kurioje buvo įmontuoti ketveri vartai, išgrįstas takas aplink šventorių, pastatytas viadukas, jungiantis grafų Pliaterių parką su šventoriumi.

XIX a. pabaigoje bažnyčia tapo per ankšta, atsirado poreikis statyti erdvesnę šventovę. Leidimas naujai bažnyčiai gautas pačioje XIX a. pabaigoje, o iki šių dienų parapijiečiams tarnaujanti ketvirtoji Švėkšnos bažnyčia pastatyta 1905 m. Pastatą suprojektavo garsus švedų architektas Karlas Eduardas Strandmannas, kurio projektai buvo įgyvendinti ir kitose Žemaitijos bažnyčiose.

Rašytinių šaltinių apie bažnyčios statybą išlikusių nėra, tačiau yra užrašytų vietinių gyventojų atsiminimų. Bažnyčios statyba kainavo 200 tūkstančių carinių rublių, tuo laiku tai buvo didžiulė pinigų suma, prilygstanti 157 kg aukso. Prie statybų prisidėjo ir jau minėti grafai Pliateriai, jie skyrė 50 tūkstančių rublių ir visas statybines medžiagas. Statyboms aukojo Švėkšnos ir apylinkių gyventojai.

Švėkšnos bažnyčia yra trinavė, vidus tinkuotas ir dekoruotas, stogas buvo dengtas čerpėmis, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo pakeistas į skardinį, vidus buvo dekoruotas ne iš karto po statybų, o kiek vėliau, pirmiausia buvo įrengti trys, vėliau kiti altoriai, čia pat buvo įrengta grafų Pliaterių ložė. Bažnyčios vidus puoštas Kryžiaus kelio paveikslais iš Bavarijos, vargonai buvo atgabenti iš Karaliaučiaus. Bažnyčia buvo konsekruota netrukus po pastatymo 1905 m.

Bažnyčios istorija yra labai ilga, apipinta didikų giminių istorija ir europietiškumo elementais, kas ją padaro kur kas įdomesnę ir turtingesnę. 1969 m. miesto centrinė aikštė įskaitant ir bažnyčią bei aplinkinius namus buvo paskelbti urbanistiniu paveldu.

Nuotr. autorė Austėja Žemaitytė

Švėkšnos sinagoga ir senosios žydų kapinės

Švėkšna yra puikus pavyzdys, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo daugiakultūrinė ir daukiakonfesinė valstybė. XVII a., kada miesteliui buvo suteikta turgaus privilegija, Švėkšnoje apsigyveno žydai. Prekybos plėtojimas suteikė daug galimybių žydams čia užimti svarbią vietą.

 XVIII a. II p. puse miestelio gyventojų buvo žydai. Tai liudija iki dabar Švėkšnoje išlikę žydų etninę grupę reprezentuojantys pastatai: sinagoga, senosios žydų kapinės, žydų berniukų mokykla chederis ir mokyklose egzistavęs „Mozės tikėjimas“. Švėkšnos sinagoga pastatyta tarpukariu, šiuo metu yra restauruota. Miestelyje esančiose senosiose žydų kapinėse galima pamatyti XVIII a. paminklų su hebrajiškai užrašais, panašių užrašų galima rasti ir ant miestelyje esančių pastatų.

Miesto istorinė dalis

Senoji miesto dalis yra vienintelė išlikusi po didžiojo 1925 m gaisro, kitos miestelio vietos buvo atstatytos. Švėkšnos miestelio architektūrą galima pavadinti etnografine ir būdinga Žemaitijos miestelių stiliui. Namų paradinės pusės išpuoštos: sienos, langinės, durys, gegnių galai. Šioje miesto dalyje dar tarpukaryje veikė arbatinės, kurios buvo pagrindinė susitikimų, laikraščių skaitymų bei gramofono klausymo vieta. XIX a. veikė 41 krautuvė ir net 12 smuklių. Daugiakultūriškumą ir religijos įvairovę rodo ir tai, jog 1867 m. buvo pastatyta Liuteronų evangelikų bažnyčia. Senojoje miesto dalyje galime rasti tiek tarpukario tiek senesnių laikų Švėkšnos miestelio istoriją liudijančių objektų.

Švėkšnos dvaro sodyba

Švėkšnos dvaras pastatytas 1880 m., nors dvaro pėdsakai kaip ir visa Švėkšna yra aptinkami dar XVI a. XIX a. Adomas Pliateris  dvaro vilą pavadino savo žmonos garbei „Vila Genovefa“ (Genovaitės vila). Dvaras turi tiesioginį ir netradicinį priėjimą prie bažnyčios per parką. Dvaro teritorijoje yra saulės laikrodis, kuris yra Borgezės viloje (Roma) buvusio tokio tipo laikrodžio kopija. Pokario metais šis laikrodis buvo sugadintas, tačiau 1989 m. istorikų dėka buvo atkurtas. Parke yra du dirbtiniai tvenkiniai, vieno iš jų salelėje stovi antikinės deivės Dianos skulptūra.

Sename, didžiuliais medžiais apaugusiame parke yra ir daugiau netikėtų atradimų – dekoratyvių vazų, Mergelės Marijos skulptūrų, o ir pati parko gamta leidžia pajusti XIX a. taurumą ir ramybę. Dvaras yra nedidelis, tačiau turintis europietiškumo elementų. Ją galimai projektavo ir dekoravo tuometinės Prūsijos imperijos Klaipėdos apskrities architektas Meyeris ir skulptūrius V. Branderburgietis.

Palendrupio piliakalnis

Šįkart užlipus į piliakalnį galime pažvelgti į atsiveriantį gamtos grožį iš knygnešių pusės. Piliakalnis buvo puiki vieta šiems knygų gabentojams įvertinti situaciją horizonte, pažvelgti ar jų pėdsakus seka  kariai. Pažiūrėkime į piliakalnį iš visai kitos perspektyvos.

Jomantų (Jurgaičių) piliakalnis

Šis piliakalnis dėl savo legendų dar vadinamas pilimi. Jis svarbus ne tik kaip kultūros ir gamtos paveldo objektas dėl savo istorijos, kuri mena dar pagoniškus laikus, bet ir dėl tarpukario laikotarpio, kada pagoniškos Lietuvos tema buvo itin aktuali.

Šiam piliakalniui A. Klumbys 1928 m. sugalvojo Jomantų pilies sakmę, kuri yra žinoma iki šiol. Šioje mįslingoje vietoje galima priminti apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, papasakoti herojiškai atsiradusio piliakalnio praeitį, kuri gali kiek priminti Pilėnų istoriją, tačiau kartu parodyti, jog ne vien garsiausi mitai buvo įdomūs, kad galima atrasti netikėtų istorijų ir Švėkšnos rajone. Anot vieno tarpukario laikotarpio mito, šis kalnas pats pasakoja savo legendą – jei tik atvyksite tinkamu metu, galite išgirsti kaip naktį vyksta lietuvių protėvių karių kovos su priešais.

Vilkėno dvaro sodyba

Vilkėno dvaras minimas jau XVII a. ir buvo pavaldus Švėkšnos dvarui. Kaip ir pastarasis, Vilkėno dvaras priklausė Pliaterių giminės atstovams. 1766 m. Švėkšnos dvaro šeimininkais tapo grafai Broel Pliateriai ir valdė jį iki 1944 m.

Jei esate lietuviško kino gerbėjai atpažinsite, jog 1963 m. šio dvaro parke buvo filmuotos R. Vabalo filmo „Marš marš tra ta ta“ scenos. O kaip galime nepaminėti to, jog būtent šiame dvare pirmiausia kabėjo garsusis Jono Rustemo paveikslas „Lietuvaitė“.

Netoli dvaro yra 2002 m. rekonstruotas vandens malūnas, jo fasade galime įžvelgti romantizmo stiliaus bruožų, dabar malūne įsikūręs viešbutis ir restoranas. Šis malūnas kadais tarnavo ne tik kaip darbo vieta, bet buvo prieglobstis Antrojo pasaulinio karo metu nacionalizavus dvarą iš jo išvarytai grafienei. Dvaras 1993 m. buvo grąžintas paskutinei Pliaterių giminės atstovei Pliaterytei Laimei Felicijai, kurios dėka dvaras buvo atgaivintas.

Vilkų Kampo kapinynas

Dar labiau prisiliesti prie senovės galime nuvykę į netoli Švėkšnos esantį kaimą archajišku pavadinimu Vilkų kampas. Archeologiniai tyrimai čia vykdyti dar XIX a., atskleista, jog šioje vietoje gyventa jau IV a. Prie šių tyrimų prisidėjo Pliaterių giminės atstovai, o ypatingą indelį palikoAdomas Pliateris, kuris vykdė archeologinius tyrimus ir, tikėtina, rado vieną didžiausių Ašvos riedulių, kurį galime pamatyti šalia miestelio tekančioje upėje.

Kaimas yra apipintas legendomis, viena jų pasakoja kaimo vardo atsiradimo legendą, jog čia gyvenę patys geriausi medžiotojai Lietuvoje, kurie sumaniai medžiodavo gyvūnus, dažniausiai vilkus.

O jei neįdomi žila senovė, galime pažvelgti į XIX a. Šis kaimas buvo žinomas kaip knygnešių kaimelis.Iš čia kilo ne vienas knygnešys, pvz. A. Balčėnas ir jo žmona Marija Čepulienė – Balčėnienė. Kaime veikė daraktorinė mokykla. Taigi Vilkų kampas pasakoja ilgą istoriją, kurią galite pažinti atvykę.