KULTŪRINIS KRAŠTOVAIZDIS: NUO PILIAKALNIŲ IKI MIESTO BOKŠTŲ (EUROPOS PAVELDO DIENOS 2017)

Kalbėdami apie žmogaus unikalią sociokultūrinę patirtį minime kraštovaizdį – gyvenimo filosofijos materialiąją ir prasminę išraišką. Tapatumas, pačiu bendriausiu atveju susijęs su būdingais tam tikrai vietovei požymiais, tampa ypač aktualus kritiniais krašto raidos laikotarpiais. „Skaitant“ kraštovaizdį svarbus ne tik pavidalas, bet ir funkcija bei prasminiai kodai. Kultūrinę jo vertę lemia visuomenėje vyraujančios pažiūros bei nuostatos.

“Vietos ir jų reikšmės skiriasi pagal tai, kiek jos turi sukaupusios prasmių, kurias joms suteikia paveldo objektai. Kuo daugiau paveldo objektas turi prasmių ir suteikia jas vietai, tuo jos tapatumas ir išskirtinumas tampa reikšmingesnis …”(J.Bučas)

Mums svarbiausia kultūrinio kraštovaizdžio samprata. Tai nėra tik žmogaus, bet bendri žmogaus ir gamtos tvariniai. Ši sąveika ne visada darni, vietovės nelygiavertės ir kultūros požiūriu ne visada kokybiškos. Todėl kultūriniais kraštovaizdžiais XX a. antroje pusėje pradėti vadinti tik ekologiškai tvarūs, ergonomiškai patogūs, estetiškai patrauklūs ir dvasiškai įprasminti bendri žmogaus ir gamtos sambūvio tvariniai:

  „ … palikimas yra tai, ką mums palieka praeitis, paveldas, tai, ką mes iš šio palikimo pasiimame ir kuo disponuojame kaip savastimi, o kultūros paveldo vertybės – tai, ką mes iš kultūros paveldo atsirenkame naudoti ir saugoti ateičiai“ (J.Bučas).

1992 m. Prancūzijoje vykęs Pasaulio paveldo ekspertų suvažiavimas nustatė tris žemiau minimas kultūrinių kraštovaizdžių kategorijas.

Organiškai susiklosčiusiuose kultūriniuose kraštovaizdžiuose, kur žmogaus ir gamtos sambūvio aspektas svarbiausias, šis vidinis integralumas yra jausmingumo ir individualizmo pamatas. Regiono gamta nulemia gyvenimo būdą, iškelia žmogui savitus klausimus, kuriuos (norėdamas išlikti) jis privalo spręsti. Organiškai susiklostę Lietuvos kaimo kraštovaizdžiai atspindi ilgą brandą, žmogaus toleranciją gamtinei ir pagarbą  istorinei aplinkai. Šis ryšys čia organiškiausias. Kaimo “suaugimas” su gamta, sodybų želdinių ir statinių ansambliškumas daro kultūrinį kraštovaizdį unikaliai tradicišką. Bažnytkaimių ir miestelių siluetuose dominuojanti bažnyčia sakralizuoja kraštovaizdį. Miestelių istorinių centrų kompozicijoje jos gyvybingas “duetas” su aikšte suteikia funkcinio savitumo ir socialinio išskirtinumo:

Šeduvos gatvės, jungiančios  miesto aikštę su Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, aikštės ir bažnyčios erdvinė kompozicija – reliktinis, savaime susiklosčiusios miesto plano ir erdvinės struktūros pavyzdys.

Dauguma Lietuvos urbanistikos paveldo objektų yra būtent senųjų miestelių istoriniai centrai.

Išties unikali Keturiasdešimties Totorių kaimo gyvenvietė (kraštovaizdžio, architektūros, istorijos, archeologijos, etninės kultūros tradicijų požiūriu), Daugų miestelio istorinis centras (raiškių reljefo formų, želdinių, ežero erdvių, senojo užstatymo su dviejomis aikštėmis požiūriu),  Šumsko miestelis (sakralinių objektų savitos erdvinės kompozicijos požiūriu)  ir daug kitų…

Tikslingai suplanuoti kultūrinai kraštovaizdžiai (statinių kompleksai, urbanistiniai ansambliai, inžineriniai statiniai, želdynai) visada buvo kuriami remiantis racionalia logika, išnaudojant jau savaime susiformavusius vietovės ryšius, paremtus anksčiau kurto sambūvio su gamta patirtimi. XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio valdose vykęs aktyvus įtvirtintų gyvenviečių – pilių statybos laikotarpis davė daug teritorijos valdymo centrų, tapusių kunigaikščių būstinėmis, valstybės kūrimosi ženklais. Šie objektai pasižymi specifiniu gynybiniu, neabejotinai tampriu santykiu su savo gamtine ir urbanistine aplinka:

išlikusi penkiolikos piliakalnių sankaupa,  Panemunės ir Raudonės pilys, Nemuno gynybinės linijos fragmentai, kompozicinė erdvinė pilių sąveika su Nemuno slėniu, dvarų sodybomis,  Seredžiaus, Veliuonos, Plokščių ir kitų abipus Nemuno įsikūrusių miestelių istorinėmis dalimis ir bažnyčiomis sukuria išraiškingą reprezentatyvų regiono kultūrinį kraštovaizdį.

Lietuvos didikai XVI a. II pusėje taip pat ėmė statytis bastionines pilis–rezidencijas, atskirdami gynybines ir reprezentacines funkcijas. XVII – XVIII a. sandūroje vietos didikų dvarai tapo politiniais ir kultūriniais centrais. Dabartinės Lietuvos teritorijoje išlikusios vos kelios rezidencinės pilys su parkais: Panemunės, Raudonės, Raudondvario, Siesikų, Norviliškių. Iš 216 registruotų dvarų sodybų arti 100 yra tvarkoma ir pritaikoma šiandieniniams poreikiams. XVI a. viduryje vykusi Valakų reforma atliko išskirtinį vaidmenį LDK kraštovaizdžio raidoje, dvaro gyvenviečių (dvaro sodybos – palivarko – kaimo – miestelio / miesto) funkcinių urbanistinių ryšių formavimosi procese. Veiklių, ambicingų Lietuvos didikų globa bei bendradarbiavimas su miestelėnais sukūrė ne vieno miestelio ekonominę, politinę ir kultūrinę visumą (Kėdainiai, Biržai, Palanga, Rietavas, Plungė, Rokiškis ir kiti). Jų iniciatyva ir lėšomis plėtojosi pramonė bei amatai, to dėka kraštovaizdyje turime ir šio paveldo objektų. Glaudūs funkciniai, kompoziciniai ryšiai paįvairino povalakinį Lietuvos kraštovaizdį išplėtotais urbanistiniais ansambliais:

urbanistiniu parko įkomponavimu mieste išsiskiria ašinės kompozicijos Rokiškio parkas, o Plungės miesto erdvinį kompozicinį ir tuo pačiu kultūrinį centrą formuoja M. Oginskio dvaro sodyba su parku.

Asociatyvieji kultūriniai kraštovaizdžiai – tai memorialinės – laidojimo (kapinės, kapai), istorinių įvykių (mūšių, žudynių) vietos, sakraliniai kraštovaizdžiai (Kryžių kalno, Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos) ir statiniai (koplyčios, koplytėlės, kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai), mitologinės (alkakalniai, alkvietės, šventvietės, mitologinių akmenų) ir archeologinės (piliakalniai) vietos. Šie kraštovaizdžiai tapo kultūrinio tapatumo dalimi kartais dėl iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių aplinkybių – istorinių įvykių vietos ir laiko, kartais dėl objektyvių fizinių savo savybių, bet svarbiausia – dėl vyraujančių nuostatų, lemiančių požiūrį į juose esančių objektų svarbą. Šie kraštovaizdžiai mezga „naratyvinį grįžtamąjį“ ryšį su tapatumu visuomenės bei individo sąmonėje. Juose ir fiziškai kuriasi funkciniai ar bent kompoziciniai ryšiai, subordinuoti dominantei priklausomai nuo jos reikšmės. Išskirtiniai šios grupės archeologinio paveldo objektai – piliakalniai. Kaip daugelio miestų ir miestelių užuomazgos, jie ir šiandien dominuoja kultūrinio (tiek miesto, tiek kaimo) kraštovaizdžio kompozicijoje (Maišiagalos, Ukmergės, Dubingių, Rudaminos, Žagarės, Kalnelio, Šimonių,  Alytaus ir Radžiūnų,  Raginėnų,  Pagramančio, Juškaičių, Greižėnų,  Kalniškių, Veliuonos ir kiti).

Kultūrinis kraštovaizdis – tai savotiška erdvinė istorinio laiko projekcija, kur į gausybę linijų susipynę priežastiniai objektų, vietovių ir žmonių tarpusavio ryšiai. Juos perskaityti šiandien nėra lengva, bet be emocinio ir intelektualaus ryšio su „sava“ vieta negalėtume reflektuoti ir savęs pačių.

 

Arch. Giedrė I. Laukaitytė – Malžinskienė