Dr. Grigorijus Potašenko

LIETUVOS UKRAINIEČIŲ KULTŪROS PAVELDAS

Ukrainiečiai Lietuvoje turi gilias istorines ir kultūrines tradicijas. Lietuvos ukrainiečiai – apie 22 tūkst. žmonių – ketvirta pagal dydį etninė mažuma (po lenkų, rusų ir baltarusių). Vietiniai lenkai, rusai, žydai, totoriai ir karaimai patenka į mokslininkų ir publicistų svarstymų akiratį, o Lietuvos ukrainiečiams teikiama labai mažai dėmesio. Lietuvos ukrainiečių tapatumas ir jų kultūros paveldas nėra specialiai tirti.

XIII a. viduryje susikūrusi Lietuvos valstybė ilgainiui užkariavo susiskaldžiusias ir mongolų užkariautas rytų slavų arba senrusių erdves. XIV a. LDK užėmė beveik pusę Kijevo Rusios žemių, kuriose susiformavo sritinės, autonomiją turinčios žemės – Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kijevas, Černigovas ir Volynė. XIV–XVII a. LDK kultūroje svarbų vaidmenį vaidino vadinamoji kanceliarinė slavų kalba (rusėnų rašto kalba). Lietuviai savo rašto dar nebuvo sukūrę, o stačiatikių raštija turėjo turtingą tradiciją. Todėl ši raštija masiškai paplito ir tapo oficialiąja LDK kalba (iki 1697). Ši rusėnų rašto kalba patyrė tiek ukrainiečių, tiek baltarusių ir lietuvių šnekamosios kalbos įtaką. Žinoma, kad pradiniame rusėnų raštų kalbos gyvavimo etape joje buvo daug Volynės (dab. Ukrainos) tarmės požymių.

XV–XVI a. rusėnų kalba buvo sukurti pagrindiniai raštijos paminklai – Lietuvos valdovų kanceliarijos archyvas Lietuvos Metrika, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų ideologiją išreiškę Lietuvos metraščiai bei Lietuvos statutas. XVI a. rusėnų kalba pradėtos spausdinti bažnytinės knygos, ja pradėti rašyti publicistikos ir net poezijos kūriniai. Šventosios Dvasios stačiatikių vienuolynas Vilniuje išugdė istorinei Lietuvai žymių „ukrainiečių“ inteligentų – Meletijų Smotrickį (1578–1633), parengusį pirmąją „Slavų gramatiką“ (Vievis, 1619), archimandritą Petrą Mogilą, 1646 m. Kijeve išleidusį stačiatikių „Maldyną“.

LDK didelę įtaką turėjo dvarininkai, ypač stambūs žemvaldžiai. XVI a. tarp ponų šeimų daugiausia buvo lietuvių ir baltarusių kilmės (atitinkamai 18 ir 17). Tačiau penkios šeimos buvo ukrainiečių kilmės: Chodkevičiai, Palubinskiai, Čartoriskiai, Zaslavskiai ir Ostrogiškiai. Tarp rusėnų bajorų ypač išgarsėjo 1514 m. Oršos mūšio pergalės prieš Maskvą herojus „ukrainietis” Konstantinas Ostrogiškis (1460–1530). Būdamas Lietuvos didžiuoju etmonu ir Vilniaus kaštelionu, XVI a. pradžioje jis perstatė Skaisčiausios Dievo Motinos stačiatikių soborą Vilnios pakrantėje ir pastatydino dar tris mūrines cerkves Vilniuje – Šv. Mikalojaus (1514, dab. Pilies g. 12), Prisikėlimo (iki šių dienų neišliko) ir Šv. Trejybės prie Aušros Vartų. K. Ostrogiškis stačiatikių cerkves Vilniuje statė ne bizantiniu, o gotikiniu stiliumi. Tai unikalus reiškinys visos Europos kultūros kontekste.

Vėliau rusėnų tautos formavimosi lūžiu tapo katalikų ir stačiatikių bažnyčių unija, sudaryta 1596 m. LDK bažnytiniame susirinkime Brastoje. Taip susikūrė unitų bažnyčia, į kurią perėjo dauguma LDK stačiatikių. 1617 m. rusėnai (ukrainiečiai) vienuoliai bazilijonai Lietuvoje įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną (tai Rytų arba graikų apeigų katalikų ordinas). Jo lopšys – Vilnius. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atlikti darbai švietimo, mokslo ir kultūros srityse paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Į unitus perėjo ir bene iškiliausias LDK stačiatikių kultūros veikėjas Meletijus Smotrickis. Tačiau po 1569 m. Liublino unijos, Lenkijai aneksavus Kijevo, Palenkės, Volynės ir Braclavo vaivadijas, LDK neliko tų rusėnų žemių, kurios dabar priklauso Ukrainai. XVII–XVIII a. pastebimai sumažėjo ir pietų rusėnų (ukrainiečių) kultūros įtaka Lietuvoje.

Po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje LDK teritoriją prisijungė Rusijos imperija, kuri valdė šių dienų Lietuvos teritoriją iki 1915 m. 1897 m. dabartinėje Lietuvoje gyveno gana nedaug ukrainiečių (0,1 %, arba maždaug 2,5 tūkst. žmonių), tarp kurių daugiausia buvo stačiatikių ir šiek tiek katalikų. Tarp ukrainiečių Lietuvoje buvo keletas žymių žmonių. Nuo 1821 iki 1831 m. Vilniaus universitete dirbo ukrainiečių kilmės profesorius Ivanas Loboiko (1786–1861), buvęs Charkovo universiteto auklėtinis. Jis dėstė rusų literatūrą, rusų ir senąją slavų kalbas universitete, domėjosi „baltarusių šnekta“ (rusėnų kalba).

1829–1831 m. Vilniuje gyveno vėliau išgarsėjęs ukrainiečių poetas ir „laisvės šauklys“ Tarasas Ševčenka (1814–1861). Vilniaus generalgubernatūros aukštas tarnautojas pulkininkas P. Engelhartas į Vilnių iš Ukrainos atsivežė kazokėlį T. Ševčenką. Jam „šauniajame Vilniaus mieste“ (T. Ševčenkos žodžiais tariant) buvo leista siekti mokslo, įgyti dailininko profesinių įgūdžių. Ta intelektuali ir kultūringa aplinka T. Ševčenkai padėjo tapti tuo, kuo jis yra ukrainiečių ir pasaulio kultūrai. 1848 m. T. Ševčenka, įkvėptas „Tautų pavasario“ kitose Europos šalyse ir prisiminimų apie 1830–1831 m. sukilimą Vilniuje, tremtyje parašė miestui skirtą eilėraštį „Garsingam Vilniuje“.

Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius Vilniuje nuo 1868 m. praleido ukrainiečių unitų kunigas, slavistas ir folkloristas Jakovas Holovackis (1814–1888, palaidotas Vilniuje). Jis buvo Vilniaus archeografinės komisijos, leidusios archyvinius LDK istorijos dokumentus, vadovas. J. Holovackis aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto ir krašto kultūriniame gyvenime. Čia jis parengė savo garsųjį ukrainiečių dainų rinkinį.

1907–1910 m. Lietuvoje atsirado du ukrainiečių kaimai – Airėnai ir Geisiškės (dab. Dūkštų seniūnija Vilniaus r.). 1903 m. caro valdžia nutarė Kamenec-Biskupskoje (dab. Bresto sritis) kaimo teritorijoje statyti artilerijos poligoną. Už persikėlimui skirtas lėšas 173 ūkininkai kartu nusipirko beveik 2 tūkst. ha žemės Airėnų ir Geisiškių apylinkėse. Tarp jų buvo maždaug 30 ukrainiečių šeimų. Nuo 1865 m. Geisiškėse (buvęs Jurjevo kaimas) veikė stačiatikių cerkvė.

1918–1940 m. nepriklausomoje Lietuvoje ukrainiečių buvo labai nedaug. Ukrainos išsivadavimo lyderis ir pirmasis Ukrainiečių nacionalistų organizacijos (UNO) vadovas buvo pulkininkas Jevgen Konovalec (1891–1938), nuo 1929 m. turėjęs Lietuvos pilietybę ir joje lankęsis. Tuomet Kaune oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugija (1928–1936; pirmininkas M. Biržiška; Laisvės al. 20), Ukrainiečių tautinė draugija (1933–1936), Lietuvos ukrainiečių švietimo kultūros draugija (pirmininkas J. Tovstenko) ir kt. 1932–1935 m. buvo leidžiamas periodinis leidinys „Lietuvių–ukrainiečių draugijos žinios“.

Po Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės reokupacijos į Lietuvą atvyko keli šimtai tūkstančių migrantų. Tarp jų buvo ir dešimtys tūkstančių ukrainiečių. 1959 m. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 17 tūkstančių ukrainiečių (0,7 %), 1989 m. – maždaug 45 tūkstančiai (1,2 %). Tada susiformavo didžioji dalis dabartinės Lietuvos ukrainiečių bendruomenės. 1946 m. Geisiškių stačiatikių bendruomenė vienijo apie 640 parapijiečių, tarp kurių buvo nemažai nuo XX a. pražios gyvenančių ukrainiečių. 1948–1963 m. šios bendruomenės dvasininku buvo Rodionas Tyščiukas, ukrainietis, gimęs Geisiškėse. 1961 m. gegužę Didžiojo Kobzariaus šimtųjų mirties metinių proga T. Ševčenkos gyvenimo Vilniuje atminimas buvo įamžintas paminkline lenta ant Vilniaus universiteto pastato. Tačiau sovietmečiu ukrainiečiai neturėjo bent kiek didesnių galimybių puoselėti savo tautinės tapatybės, kultūros.

Devintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje lietuvių ir žydų inteligentijos pavyzdžiu ėmė kurtis ir Lietuvos ukrainiečių draugijos. Pirmoji ukrainiečių nevyriausybinė organizacija – Vilniaus ukrainiečių bendrija – buvo įkurta 1988 m. pabaigoje prie Lietuvos kultūros fondo. 1989 m. buvo įkurta Lietuvos ukrainiečių bendrija. 1989 m. Vilniuje, Bazilijonų vienuolyno patalpose, įkurta sekmadieninė T. Ševčenkos mokykla. Ji buvo bene pirmoji ukrainiečių mokykla, veikusi buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje už Ukrainos sienų.

Palyginti su 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, šių dienų Lietuvoje ukrainiečių skaičius sumažėjo perpus. Lietuvoje veikia 20 ukrainiečių visuomeninių organizacijų. Nuo 2003 m. Klaipėdos pagrindinėje A. Rubliovo mokykloje veikia Slavų kultūros muziejus, kuriame yra taip pat ukrainiečių kultūrai bei papročiams skirtų eksponatų. Vilniuje įamžintas Taraso Ševčenkos vardas. 1996 m. rudenį atnaujinta T. Ševčenkai skirta memorialinė lenta ant Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto. 2004 m. T. Ševčenkai skirta paminklinė lenta buvo atidengta ant namo (Pilies g. 10), kuriame jis kurį laiką gyveno Vilniuje.

Dalis Lietuvos ukrainiečių priklauso graikų apeigų katalikų (unitų) religinei bendruomenei, kuri vėl buvo atkurta 1991 m. Jai perduota Šv. Trejybės unitų bažnyčia Vilniuje. Pamaldas joje laiko ukrainiečių unitų šventikai. Tai dvasinis ir kultūrinis Vilniaus ukrainiečių centras. Kiti ukrainiečiai priklauso Lietuvos stačiatikių vyskupijai.