Dr. Tamara Bairašauskaitė

TOTORIŲ PAVELDAS LIETUVOJE

Totorių istorinę diasporą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XVII a. suformavo Aukso Ordos, Kazanės ir Krymo chanatų išeiviai. Šiuo metu jų palikuonys gyvena Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Manoma, kad bendras diasporos narių skaičius šiose valstybėse sudaro apie 20 tūkst. žmonių.

XIV a. pab.–XVI a. išsiplėtojo pagrindinis totorių gyvenviečių tinklas Vilniaus, Trakų, Minsko ir Naugarduko vaivadijose. XVII a. pab. jų atsirado Alytaus, Gardino, Brastos ekonomijose, taip pat Palenkėje. Didžiojo kunigaikščio totoriai už dovanotas žemes ir priklausomus valstiečius ėjo karo prievolę, nuo sutarto žemės kiekio jie išstatė žirgą ir ginkluotą raitininką. Lietuvos bajorų pašauktinių kariuomenėje buvo atskiros totorių vėliavos, pavadintos Aukso Ordos genčių vardais. Bajorkaimių totoriai kazokai teikė įvairias paslaugas valdovui, lydėjo jį išvykose, medžioklėje, be to, ėjo sargybą, išvežiodavo raštus, gaudė nusikaltėlius, taisė kelius. XV–XVI a. iš nusigyvenusių, netekusių žemės totorių susiformavo miestiečių sluoksnis. Daugiausiai jų gyveno Trakuose, Vilniuje, Minske, Myriuje, Naugarduke ir Slanime. Miestiečiai vertėsi amatais, ypač odininkyste, prekyba, vežėjavimu, daržininkyste ir mokėjo vadinamąją pagalvę.

Pavieniai totorių kilmės asmenys pateko į valstybės diplomatinę tarnybą. XV–XVI a. jie vyko pasiuntiniais ir vertėjais į Didžiąją Ordą bei Krymo chanatą, su kuriais LDK palaikė glaudžius ryšius. Tačiau populiariausias totorių užsiėmimas liko karo tarnyba. Per visą LDK egzistavimo laikotarpį, taip pat XIX ir XX a. totorių lengvosios kavalerijos pulkai tarnavo Lenkijos, Lietuvos, Prūsijos, Prancūzijos, Rusijos ir Saksonijos kariuomenėse.

XIX a. dauguma Lietuvos totorių giminių nepriklausomai nuo turtinės ir socialinės padėties Rusijos imperijos valdžiai įrodė bajorystę ir įteisino giminių herbus. Totoriai naudojosi bajorų luomo teisėmis ir privilegijomis, nemokėjo valstybės mokesčių, nėjo rekruto prievolės. Jų vaikai laisvai galėjo mokytis vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, siekti karininkų karjeros, eiti pareigas civilinėje tarnyboje. XIX a. pab.–XX a. pr. susiformavo totorių inteligentijos grupė, suvaidinusi išskirtinį vaidmenį totorių etninio atgimimo sąjūdyje. Jos pastangomis 1925 m. buvo įsteigta Totorių kultūros ir švietimo draugija, leista spauda, mokslo leidiniai, pradėtas registruoti ir renovuoti bendruomenės kultūros paveldas.

Materialinį totorių paveldą sudaro mečetės ir kapinės. Išpažįstanti islamą bendruomenė LDK teritorijoje pasistatė apie 60 mečečių, iš jų dabartinės Lietuvos teritorijoje – 24 mečetes.

Neturtingos ir negausios totorių parapijos, vadinamos džemiatas, statė medines mečetes, kurios ilgainiui sunyko. Taigi iki šių dienų išlikusios mečetės yra perstatytos XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pr. Tačiau jų architektūroje išliko privalomi tradiciniai elementai. Stačiakampį arba keturkampį pastatą dengia keturių (retai – dviejų) šlaitų stogas. Dangai seniau naudotos skiedros, malksnos, o XX a. – skarda. Stogo vidurį puošia neaukštas aštuonių briaunų bokštelis – minaretas. Kartais minaretas yra arčiau stogo krašto. Skliautinį arba svogūnėlio formos minareto stogelį vainikuoja pusmėnulis. Mečetės pietinėje sienoje yra priestatas, primenantis apsidę. Tai vadinamasis mihrabas – į Mekos pusę atsukta niša, skirta maldai ir Koranui laikyti. Mečetė turi du įėjimus į atskiras vyrų ir moterų patalpas, antrame aukšte moterims kartais įrengiama galerija.

Mečetės interjeras taip pat kuklus. Grindis dengia žalios spalvos arba margų raštų kilimai. Dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje ant grindų tiesta siuvinėta laidojimo gelumbė. Stovi didelės medinės arba sidabro žvakidės. Sienas puošia muhirai – kaligrafiškai surašytos Korano suros, Mekos ir Medinos vaizdai. Dešinėje michrabo pusėje stovi minbaras, arba sakykla, naudojama tik penktadienio pamaldoms ir iškilmingomis progomis.

Dabartinėje Lietuvoje išliko keturios mečetės. Seniausia yra Keturiasdešimt Totorių kaime (Vilniaus r.). Manoma, kad šioje vietoje pirmoji mečetė buvo pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais. Ji vienintelė iš visų žinomų LDK totorių mečečių neturi mihrabo. Dabartinė mečetė pastatyta 1815 m., renovuota 1993 m. Nemėžio mečetė (Vilniaus r.) pirmą kartą paminėta 1684 m., dabartinė pastatyta 1909 m., renovuota 1994 m. Raižių (Alytaus r.) mečetė pirmą kartą šaltiniuose paminėta 1663 m., dabartinė pastatyta 1889 m., renovuota 1993 m. Joje stovi seniausias žinomas minbaras, datuojamas 1686 m. Jis gausiai puoštas kaligrafiniais rašmenimis ir augaliniu ornamentu. Mūrinė Kauno mečetė pastatyta 1934 m. vietoj sugriuvusios medinės. Ji turi aukštą minaretą ir kupolą, taip pat mauritaniško stiliaus elementų. Garsioji Vilniaus Lukiškių priemiesčio mečetė buvo nugriauta XX a. septintajame dešimtmetyje.

Šalia mečečių kartais buvo įrengiamos kapinės, vadinamos zirecas, mizaras arba miziaras. Tačiau paprastai totorių mizarus stengtasi išdėstyti toliau nuo gyvenviečių, kalvoje arba pamiškėje. Kapinių teritoriją žymėjo negilus griovys arba žemas, akmenimis sutvirtintas pylimas. Nuo XIX a. pab.–XX a. pr. kapinės juosiamos tvora su varteliais, puoštais musulmonų simboliais. Kai kuriose kapinėse esama palaidojimų lygiomis eilėmis, panašiai kaip musulmonai išsidėsto bendrai maldai. Ši tvarka ilgainiui buvo pažeista, tačiau totorių mizarai neskirstomi sklypais. Tuo tarpu esama padalijimo į senąją ir naująją kapinių dalis. Tradiciniai totorių antkapiai – tai natūralios faktūros lauko akmuo, tašyto akmens keturkampis stulpas arba plokščia stela. XX a. antkapiams pradėta naudoti granitą, marmurą, kitas medžiagas, dėl kaimynų krikščionių įtakos keitėsi antkapių forma. Vertinga totorių dvasinio paveldo dalis – tai antkapių užrašai arabiškais rašmenimis ir ornamentika. Seniausias žinomas užrašas (1623 m.) yra Keturiasdešimt Totorių kaimo kapinėse, vadinamose Drozdowska zireć. Kapines turėjo dauguma totorių gyvenviečių, kartais ir palivarkai, o stambesnėse gyvenvietėse jų buvo po keletą, todėl manoma, kad LDK teritorijoje galėjo būti per 100 totorių kapinių. Dabartinėje Lietuvoje išliko totorių kapinės Vilniuje, Bazoruose, Keturiasdešimt Totorių kaime (4 mizarai), Nemėžyje, Raižiuose (9 mizarai) ir Švenčionyse.

Lietuvos totoriai XVI a. prarado gimtąją kalbą, kuri priklausė tiurkų kipčiakų kalbų grupei. XVI a. pab. dauguma totorių kalbėjo baltarusiškai, o elitas išmoko lenkų kalbą. Tikybos ir švietimo poreikiams totoriai sukūrė savitą religinę raštiją – arabų rašmenimis rašytas knygas. Jas sudaro tekstų fragmentai, rašyti tiurkų ir arabų kalbomis, taip pat tekstai, vertimai ir komentarai baltarusių bei lenkų kalbomis.

Priklausomai nuo turinio totorių rankraščiai skirstomi į tefsirus (Koranas), tedžvidus (Korano skaitymo vadovėlis), kitabus (religinio ir pasaulietinio turinio tekstai) bei chamailus (kišeninės maldaknygės). Tokias ranka rašytas knygas turėjo visos totorių šeimos. Jas perrašinėdavo dvasininkai arba mokytojai (hodžos), mokę vaikus arabiškų rašmenų ir Korano skaitymo meno. Iš knygų semtasi įvairių žinių. Tikėjimą palaikė pasakojimai iš Mahometo, Biblijos pranašų gyvenimo, ritualinių apeigų aprašymas, musulmonų etikos kodeksas. Į religinius tekstus įterpiamos rytiečių legendos ir pasakos, didaktiniai pamokymai. Kitabuose ir chamailuose apstu gydymosi patarimų, sapnų aiškinimų, pranašavimų ir kitų magijos dalykų.

Totorių rankraščių kolekcija saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pavienių rankraščių yra Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuose, taip pat privačiose kolekcijose.