Dr. Andžej Pukšto

Lenkų paveldas Lietuvoje

Paini ir sudėtinga, o dažnai bendra abiejų – lietuvių ir lenkų – istorija kartais neleidžia architektūrinio, kultūrinio bei istorinio paveldo vienareikšmiškai priskirti kuriai nors vienai tautai. Neretai istorinės asmenybės, vietovės bei paminklai yra vienodai brangūs tiek lenkams, tiek lietuviams, žydams, baltarusiams bei kitų tautybių atstovams, neabejingiems menui, kultūrai, grožiui ir besidominantiems Europos praeitimi.

Prieš pusantro šimtmečio tuometės Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje prasidėjo tautinis – tiek lenkų, tiek lietuvių – atgimimas. Atrodytų, kad šiame kontekste turėjo susidaryti labai aiški takoskyra tarp dviejų tautų ir kultūrų, tačiau kalbiniu aspektu šis atsiskyrimas užtruko kur kas ilgiau. Dar XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo atvejų, kai lietuviai patriotai, ypač bajorų palikuonys, kreipėsi į savo tautiečius lenkų kalba.

Dėl šių priežasčių į lenkų kultūros paveldą Lietuvoje reikia žvelgti ypač įsigilinant į daugiatautiškumo aspektą. Vienas iš būdų susipažinti su Lietuvoje esančiu lenkų paveldu – pristatyti objektus, kurie siejami su garsiomis asmenybėmis, reikšmingomis Lenkijos istorijai bei kultūrai. Šiame straipsnyje trumpai pristatomi XIX a.–XX a. pradžios lenkų paveldo objektai yra tik maža dalis Lietuvoje esančio lenkų kultūrinio palikimo.

***

Su Lietuva buvo susiję daugelis žymių lenkų kultūros, mokslo ir politikos veikėjų. Dažnam lenkui lietuvių žemė – tai Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) jaunystės kraštas. Daugelis su didžiuoju romantiku siejamų vietų yra pažymėtos ir turistai mielai keliauja „Pono Tado“ autoriaus keliais. Vilniuje, Bernardinų skersgatvyje, 11 numeriu pažymėtame name sėkmingai veikia Vilniaus universitetui priklausantis A. Mickevičiaus butas-muziejus. Būtent šioje vietoje 1822 m. poetas redagavo poemą „Gražina“.

Taip pat būtina paminėti lenkų kompozitorių Stanislovą Moniušką (Stanisław Moniuszko). Gimęs ir išaugęs Minsko gubernijoje, 1840 m. jis vedė Aleksandrą Miuler (Müller) ir apsigyveno Vilniuje, uošvių name – Vokiečių g. 26 (į namo sieną yra įmūryta memorialinė lenta). 1922 m. prie Šv. Kotrynos bažnyčios jam buvo pastatytas paminklas, suprojektuotas B. Balzukevičiaus.

Tarpukario Vilniuje savo pirmuosius kūrybinius žingsnius žengė būsimas Nobelio premijos laureatas poetas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz). Jo tėviškė – Šetenių dvaras Kėdainių rajone, vaizdingame Nevėžio krante. Poeto gimtinėje Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų iniciatyva atstatytas vienintelis iš visų dvaro pastatų likęs svirnas, kuriame įrengtas VDU konferencijų centras.

Svarbią vietą lenkų kultūros istorijoje užima teatras buvusioje Pohulankoje Vilniuje (dabar Basanavičiaus g. 13, šiuo metu čia veikia Lietuvos rusų dramos teatras). Pastatas iškilo 1913 m. pagal architektų Aleksandro Parčevskio (Aleksander Parczewski) ir Vaclovo Michnevičiaus (Wacław Michniewicz) projektą. Lėšas šiai statybai dosniai aukojo lenkų žemvaldžiai, tokiu būdu protestuodami prieš dažnus caro valdžios draudimus lenkams naudotis senųjų Vilniaus teatrų scenomis. Tarpukaryje šiame pastate dirbo lenkų dramaturgijos korifėjai – Juliušas Osterva (Juliusz Osterwa) ir Aleksandras Zelverovičius (Aleksander Zelwerowicz), debiutavo būsimos žvaigždės – aktorės Hanka Ordonuvna (Hanka Ordonówna) ir Hanka Bielicka.

Su moderniosios architektūros palikimu Lietuvoje siejami lenkų verslininkų ir bankininkų iniciatyva tarpukariu Vilniuje iškilę pastatai. Geriausi tokių iniciatyvų pavyzdžiai – trys pastatai Gedimino prospekto pradžioje. 1936–1937 m. Varšuvos architektai Juliušas Žuravskis (Juliusz Żórawski) ir Zbignevas Pugetas (Zbigniew Puget) suprojektavo Pašto taupomosios kasos rūmus (šiuo metu SEB banko pastatas, Gedimino pr. 12). Krašto ūkio banko būstinė – tai Stanislavo Galenzovskio (Stanisław Gałęzowski), Ježio Pankovski (Jerzy Pańkowski) ir Jano Borovskio (Borowski) kūrinys (šiuo metu Gedimino pr. 14, iki 2006 m. Vilniaus apskrities viršininko administracijos pastatas, šiuo metu čia įsikūrė firmų biurai ir parduotuvė). Toliau – brolių Jablkovskių (Jabłkowski) prekybos namai, pastatyti 1914–1923 m. pagal Varšuvos architektų Kazimiero Krzyžanovskio (Kazimierz Krzyżanowski), Karolio Jankovskio (Jankowski) ir Francišeko Lilpopo (Franciszek Lilpop) projektą (buvusi Vilniaus universalinė parduotuvė, šiandien – prekybos centras, Gedimino pr. 18).

Su Lietuva glaudžiai susiję kai kurie tarpukario Lenkijos Respublikos politiniai lyderiai. Tai visų pirma Gabrielius Narutavičius (Gabriel Narutowicz), pirmasis 1922 m. parlamente išrinktas Lenkijos prezidentas, ir Juozapas Pilsudskis (Józef Piłsudski), pirmasis faktiškas 1918 m. atkurtos Lenkijos valstybės vadovas. G. Narutavičius gimė Telšiuose, o vaikystę praleido su broliu Stanislovu, būsimu Vasario 16 d. akto signataru, Brėvikių dvare (Telšių rajono Gadūnavos seniūnija). J. Pilsudskio gimtinė –Zalavo kaimas (Švenčionių rajone, Pabradės seniūnija). Dvaras jame neišliko, galime apžiūrėti tik senuosius ūkinius pastatus ir ąžuolą, pasodintą buvusios dvaro sodybos vietoje. Šalia esančiame Pavoverės kaime verta aplankyti Šv. Kazimiero bažnytėlę: joje J. Pilsudskis priėmė pirmą gyvenime sakramentą, taip pat joje iki šių dienų išliko XIX a. krikštykla.

Lenkų istorinis kultūrinis paveldas siejamas ne tik su iškiliomis kultūros, meno bei politikos asmenybėmis. Neramus ir karingas XX a. nulėmė tai, kad buvo sukurta itin didelės apimties karinė gynybinė sistema, kuri šiandien yra įdomi keliais (techniniu, istoriniu, inžineriniu) aspektais. Tai Vilniaus priemiesčiuose, Paneriuose, Saltoniškėse, Antakalnyje ir Belmonte išlikę tarpukario Lenkijos Respublikos valdžios iniciatyva statytų gynybinių pastatų ir įtvirtinimų griuvėsiai. 1924–1939 m. buvo statomas įspūdingas Vilniaus gynybinis žiedas, turėjęs saugoti miestą karo atveju. Gynybinę sistemą sudaro dešimtys į kalnuoto reljefo šlaitus įleistų 1–2 aukštų požeminių patalpų, kurios skirtos fortų įguloms ir štabams, taip pat amunicijos, šaudmenų bei ginklų sandėliams. Nors Antrojo pasaulinio karo metais lenkai šia gynybine sistema nespėjo pasinaudoti ir ji buvo perimta sovietų armijos, šiandieniniai bunkerių bei amunicijos sandėlių griuvėsiai rodo ypač aukštą to meto karinės inžinerijos lygį.

Prie lenkų paveldui Lietuvoje svarbių objektų taip pat priskiriamos senosios katalikiškos Vilniaus kapinės, jose šalia lenkų palaidoti žymūs lietuviai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai. Daugybė turistų iš Lenkijos, būdami Vilniuje, užsuka į Rasų, Bernardinų ar Antakalnio amžinojo poilsio vietas.

Rasų kapinėse prie įėjimo palaidota J. Pilsudskio širdis, šalia ilsisi jo motinos palaikai. Pagrindinėje dalyje palaidota daugybė XIX ir XX a. I pusės žymių asmenybių, be kurių sunkiai įsivaizduojama lenkų kultūros raida. Tai Vilniaus universiteto profesoriai Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel), Euzebijus Slovackis (Euzebiusz Słowacki) ir Augustas Beku (August Becu), kultūros mecenatas Juozapas Montvila (Józef Montwiłł), leidėjas Kazimieras Vilčinskis (Kazimierz Wilczyński), rašytojas Česlovas Jankovskis (Czesław Jankowski) bei daugelis kitų.

Bernardinų kapinės Vilniaus Užupyje – tai literatūros istoriko Leono Borovskio (Leon Borowski), botaniko Stanislavo Bonifaco Jundzilo (Stanisław Bonifacy Jundziłł), gydytojo ir Mokslo bičiulių draugijos pirmininko Vladislovo Zahorskio (Władysław Zahorski) ir kitų šviesių žmonių paskutinio poilsio vieta. Siekiant išsaugoti šias istoriškai vertingas kapines, šiandien daugelis antkapinių paminklų yra restauruojami.

Antakalnio kapinių šiaurinėje jų dalyje 1919–1920 m. palaidota apie du tūkstančius lenkų kareivių, žuvusių kovose su bolševikais. Šie kapai sovietiniais laikais buvo apleisti, kai kurie išniekinti. Prieš penkerius metus lenkų ir lietuvių paminklosaugininkų bendradarbiavimo dėka šis lenkų kariuomenės panteonas buvo atnaujintas. Šių kapinių senojoje dalyje taip pat rasime lenkų švietimui ir kultūrai nusipelniusių veikėjų. Žymiausi iš jų – filosofas ir literatūros istorikas Marianas Zdziechovskis (Marian Zdziechowski) bei poetas Teodoras Bujnickis (Teodor Bujnicki).