Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė

KARAIMŲ PAVELDAS LIETUVOJE

Karaimų istorija Lietuvoje skaičiuoja septintą šimtmetį. Kaip pasakojama bendruomenės įsikūrimo legendoje, kelis šimtus karaimų šeimų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) XIV a. pabaigoje apgyvendino Vytautas Didysis.

Karaimams įkurdinti buvo pasirinkta Vytauto tėvonija – Trakų miestas, jo šiaurinė dalis, į salos pilį vedanti gatvė. Ši miesto dalis jau LDK šaltiniuose vadinta „Karaimų galu“ – atskira, karaimų koncentruotai gyvenama teritorija. Laipsniškai, nors ir netekę savo politinės ir strateginės reikšmės Lietuvos valstybėje, Trakai tapo svarbiu kultūriniu ir religiniu centru ne tik Lietuvos, bet ir Rytų Europos ar net pasaulio karaimams; savotiška šios nedidelės bendruomenės sostine, išlaikiusia savo dvasią ir istorinį pavidalą. Ir šiandien, kaip ir prieš kelis šimtmečius, medinių galu į gatve stovinčių namų kiemuose galima sutikti karaimų. Miestas savo svarbą Lietuvos karaimams išlaikė ir tuomet, kai Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą Panevėžyje laipsniškai formavosi naujas į lietuviškąją kultūrą orientuotų karaimų centras.

Trakuose dėl jų religinės ir kultūrinės svarbos ir kelis amžius siekiančios bendruomenės istorijos karaimiškasis paveldas yra daug gausesnis nei kur kitur Lietuvoje. Medinį užstatymą ir istorinę urbanistinę (XIX a. pabaigos–XX a. pradžios) struktūrą išlaikiusi Karaimų vardą turinti gatvė yra vertingiausia Trakų senamiesčio dalis. Joje telkiasi ir svarbiausi karaimų paveldo objektai: karaimų maldos namai – kenesa, šalia jos buvusios karaimų mokyklos pastatas, veikia karaimų etnografinė paroda. Tik kiek toliau Totoriškių ežero krante yra Senosios ir Naujosios – tebeveikiančios – karaimų kapinės.

Nėra žinomos priežastys, kurios paskatino niekada gausia nebuvusios, mažiausios nekrikščionių bendruomenės Lietuvoje sklaidą iš Trakų į kitus miestus. Nedidelės karaimų grupės pamažu kūrėsi Biržuose, Naujamiestyje, vėliau Panevėžyje, Pasvalyje, Talačkonyse, o XIX–XX a. sandūroje ir Vilniuje. Šiandien dėl istorinių permainų, tautinių bendrijų paveldo naikinimo sovietmečiu ir sparčios urbanizacijos dalyje šių miestų ir miestelių bendrabūvio su karaimais laikus mena tik Karaimų gatvės pavadinimas (Biržuose, Vilniuje, Trakuose), išlikę kapinaitės (Trakuose, Biržuose, Naujamiestyje, Vilniuje) ir memorialiniai žymenys, pavyzdžiui, paminklas tarp daugiabučių namų, rodantis 1970 m. nugriautos Panevėžio kenesos vietą Sodų gatvėje. Neišlikę Naujamiesčio ir Biržų kenesos. Atskiri maldos namai ir kapinaitės dar LDK laikais buvo bendruomenės religinio ir dvasinio gyvenimo, tradicijos savitumo išraiška, tad nenuostabu, kad būtent karaimams kaip bendruomenei būtini ir labiausiai puoselėti objektai šiandien reprezentuoja negausų karaimų materialųjį paveldą, kuris subtiliai perteikia rytietišką karaimų kilmę ir jų gyvensenos savitumus.

Trakuose, kaip manoma XV a., buvo pastatyta ir pirmoji Lietuvoje kenesa (Karaimų g. 30), vėliau ji ne kartą buvo perstatyta ir atnaujinta. Dabartinę savo išvaizdą karaimų maldos namai įgavo po rekonstrukcijų, atliktų XIX–XX a. sandūroje ir 1997 m. Sovietmečiu Trakų kenesa buvo vieninteliai veikiantys karaimų maldos namai visoje socialistinėje Rytų Europoje. Trakų kenesos rekonstrukciją suplanavęs Michailas Prozorovas buvo ir 1911 m. pradėtos statyti Vilniaus kenesos (Karaimų g. 4) architektas. XIX a. pabaigos miesto aprašymuose esama duomenų apie Vilniaus gatvėje veikusius karaimų maldos namus, matyt, juose iki 1923 m., kai buvo baigti kenesos statybos darbai ir ji pašventinta, rinkosi trakiškiams keliantis į Vilnių vis gausėjanti šio miesto karaimų bendruomenė. Sovietmečių maurų stiliumi pastatyta Vilniaus kenesa buvo nacionalizuota, jos paskirtis buvo keičiama kelis kartus, veikė įstaigos ar net buvo įrengti butai. Karaimų bendruomenė kenesą atgavo tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pamaldos joje buvo atnaujintos 1993 m. Vilniaus ir Trakų kenesos šiuo metu yra vieninteliai Lietuvoje veikiantys, kiek daugiau nei pustrečio šimto narių vienijančios karaimų bendruomenės maldos namai. Juose, kaip ir mečetėse ar sinagogose, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, šis tradicinis reikalavimas nulėmė architektūrinį kenesų vidaus įrengimo sprendimą, jose yra atskirta – pagrindinė – vyrų salė, o moterims skirtos galerijos.

Tradiciškai karaimai laidojami veidu į pietus, todėl antkapiai kapinėse orientuoti iš šiaurės į pietus, o epitafija rašoma šiaurinėje paminklinio akmens pusėje. Istoriškai kuklūs tašyto akmens paminklai buvo puošti geometriniais ar augaliniais motyvais, dėl kultūrinių įtakų laipsniškai epitafijos imtos rašyti ne tik karaimų ar hebrajų kalbomis, bet ir lenkiškai, rusiškai ar net lietuviškai. Matyt, nuo karaimų įsikūrimo Trakuose veikė Senosiomis vadinamos kapinės, jų šiaurinėje dalyje laidota iki 1710 m. – Trakų karaimų bendruomenei pražūtingo maro, o kapinaičių pietuose – nuo maro iki 1931–1932 m., kai buvo įrengtos Naujosios karaimų kapinės.

Senosios kapinės apjuostos tvora. Į šiaurinę kapinių dalį vedantys dvivėriai vartai buvo pastatyti XVIII–XIX a. Ypač sunykusi seniausia šiaurinė Senųjų karaimų kapinių dalis. Šiose kapinėse palaidotas Radvilų ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero gydytojas Ezra ben Nisanas (1595–1666 m.), teologas ir religinių himnų autorius Saliamonas Trakietis (1650–1715 m.), karaimų bendruomenės vaitai iš Labanosų dinastijos. Naujosiose, nedaug į pietus nuo Senųjų nutolusiose, Trakų karaimų kapinėse amžinojo poilsio atgulę XIX a.–XX a. karaimų kultūros veikėjai, bendruomenės hachanai – religiniai ir pasaulietiniai vadovai. Naujamiesčio kaime prie Panevėžio išlikusiose karaimų kapinaitėse palaidotas karaimų poetas Šelumijelis Lopato (1904–1923 m.). Veikiančios bendros karaimų ir totorių kapinės Vilniuje Liepkalnyje (Žirnių g.) amžino poilsio priglaudusios su santykinai trumpa, bet dinamiška vilnietiškąja karaimų istorijos atkarpa sietinas asmenybes. Viena ryškiausių jų – 1928 m. Lenkijos karaimų hachanu inauguruotas Seraja Šapšalas (1873–1961 m.), mokslininkas orientalistas, kolekcininkas, karaimiškosios kultūros puoselėtojas ir savivokos formuotojas. Būtent dėl S. Šapšalo subrandintos karaimų paveldo kaupimo ir jos reprezentavimo idėjos, atkaklumo ją realizuojant šiandien Trakuose veikiančioje karaimų etnografinėje parodoje (Karaimų g. 22) galime susipažinti su karaimų paveldu ir pajusti šios iš Rytų kilusios bendruomenės kasdienybę. Lietuvos karaimų materialųjį paveldą pristatanti paroda buvo atidaryta 1967 m. (atnaujinta – 1997 m.). Ji veikia S. Šapšalo ir bendruomenės iniciatyva dar tarpukariu pradėtame statyti pastate, kuriame ketinta įrengti Karaimų istorijos etnografijos muziejų. Didelę jo eksponatų dalį būtų sudariusi S. Šapšalo oriento kolekcija ir jo rūpesčiu 1932 m. įkurtos Vilniaus karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugijos sukaupti artefaktai. Sovietmečiu S. Šapšalui priklausiusi kolekcija buvo nacionalizuota, šiuo metu jos dalys saugomos dviejose valstybėse: numizmatikos rinkinys, dalis rankraščių ir asmeninė mokslininko biblioteka – Rusijoje (Peterburge), Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas gausus oriento rinkinys vadinamas S. Šapšalo vardu, kai kurie eksponatai perduoti Trakų istorijos muziejui. Labai įvairus ir apimantis chronologiškai platų laikotarpį, tik tiesa, nepakankamai tyrinėtas karaimų bendruomenės ar pavienių jos veikėjų rankraštinis paveldas, net trys atskiri jo fondai (Lietuvos karaimų bendruomenės, Serajos Šapšalo, Simono Firkovičiaus karaimiškų rankraščių kolekcija) saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

Lietuvos bibliotekose ir muziejuose galima aptikti ir savitos karaimų tradicijos – religinių knygų perrašinėjimo – reliktų. Net po spausdinimo išradimo, plačiai pasklidus spausdintai knygai, karaimų religinėje tradicijoje labiau buvo vertinamos rankraštinės kaligrafiškai rašytos ir itin tiksliai perrašytos knygos. Esama amžininkų prisiminimų apie tai, kad XX a. pradžioje Trakų kenesos kieme buvo galima matyti ties didelio kruopštumo ir atidumo reikalaujančiu teologinių knygų perrašymo darbu palinkusį raštininką. Laikantis tradicijos, buvo perrašomos net ir tos knygos, kurios jau buvo ne sykį išleistos. Nedaug, tačiau unikalių su Panevėžio apylinkių karaimų istorija susijusių praeities reliktų saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.