Dr. Grigorijus Potašenko

LIETUVOS BALTARUSIŲ KULTŪROS PAVELDAS

Baltarusiai Lietuvoje turi gilias istorines ir kultūrines tradicijas, susijusias su itin turtingu XIII–XVIII a. LDK rusėnų bei gana reikšmingu XIX–XX a. I pusės baltarusių palikimu. Šių dienų Lietuvoje baltarusiai – apie 42,8 tūkst. žmonių – yra trečia pagal dydį etninė grupė. Tačiau dėl savo mažiau pastebimos saviraiškos viešajame gyvenime kartais jie vadinami „tyliaisiais mūsų kaimynais“. Lietuvos baltarusių tapatumas ir jų kultūros paveldas nėra specialiai tirti.

Viduramžių Lietuva, susikūrusi maždaug XIII a. viduryje, ilgainiui išplito nuo Baltijos iki Juodosios jūros. XIII a. buvo prijungta vadinamoji Juodoji Rusia (dab. vakarų Baltarusija). XIV a. LDK užėmė beveik pusę buvusios Kijevo Rusios žemių, kuriose susiformavo sritinės, autonomiją turinčios žemės, – Polockas, Vitebskas, Minskas, Sluckas (dab. vidurio ir rytų Baltarusija), Smolenskas, Kijevas, Černigovas ir Volynė.

Didžiąją Lietuvos kunigaikštiją valdė lietuvių kilmės Gediminaičių dinastija. XIV–XVI a. pradžioje stačiatikybė įsitvirtino didžiųjų kunigaikščių dvare ir pamažu sostinėje Vilniuje. Stačiatikiai rusėnai sukūrė itin reikšmingą senojo Vilniaus kultūros paveldą. Žymi šio paveldo dalis, deja, išnyko arba buvo perstatyta, – cerkvės, vienuolynai, prekyvietės, amatininkų cechai ir dirbtuvės, gyvenamieji namai, dvasininkų, pirklių bei dvarininkų rezidencijos ir kt. Nuo XIV a. 4–5 dešimtmečio žinomas „rusėnų miestas“, kuris tada kūrėsi kaip Vilniaus priemiestis. Ir dabar Vilniaus senamiestyje yra Rusų gatvė (atrodo, netikslus pavadinimas, nes tai rusėniška miesto dalis).

Vitebsko kunigaikštytė Marija buvo pirmoji didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona. Manoma, kad 1345 m. jai remiant buvo pastatyta medinė Šv. Paraskevijos (Piatnicos) cerkvė Vilniuje (dab. Didžioji g. 2). Tai vienas seniausių šių dienų Lietuvos stačiatikių (baltarusių, rusų ir galbūt ukrainiečių) sakralinės architektūros paminklų. Vilniuje iškilo medinė Šv. Mikalojaus (1340; vėliau perstatyta, dab. Didžioji g. 12), Skaisčiausios Dievo Motinos soboras (pradėtas 1346), medinė Švč. Trejybės (1347, mūrinė funduota 1514; dab. unitų) ir kitos cerkvės.

Kitas iškilus rusėnų paveldas Lietuvoje (nuo XIX a. ir rusų) – Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios soboras ir vienuolynas (veikia nuo 1597). Šv. Dvasios cerkvė iš pradžių buvo medinė, o 1638 m. pastatyta mūrinė. Cerkvė įdomi kaip vilnietiškojo baroko apraiška – vienintelė tokia stačiatikių šventovė Lietuvoje. 1608 m. rusėnams unitams perėjo stačiatikių Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje, pastatyta dar 1347 m. trijų pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių Antano, Jono ir Eustatijaus mirties vietoje.

XIII–XVII a. Lietuvos visuomenėje ir kultūroje svarbų vaidmenį vaidino rusėnų kalba (kartais vadinama kanceliarine slavų), tapusi oficialiąja LDK kalba (1697 ją pakeitė lenkų kalba). Iš Prahos atsikėlęs į Vilnių, švietėjas ir humanistas, vadinamas „Vilniaus Gutenbergu“ ir baltarusių literatūros tėvu, Pranciškus Skorina įkūrė jame pirmąją spaustuvę. Joje 1522 m. išleido pirmąją LDK spausdintą knygą „Mažąją kelionių knygelę“ (rusėnų kalba).

XVI–XVII a. greta įtakingiausių lietuvių didikų giminių (Goštautų, Radvilų) viena po kitos iškilo ir keletas rusėniškos (baltarusiškos) kilmės didikų giminių – Chodkevičiai ir Sapiegos, kurių palikuonys XVI–XVII a. pamažu perėjo iš stačiatikybės į katalikybę. XVI–XVII a. sandūroje Chodkevičiai pastatė manierizmo ar ankstyvojo baroko įtvirtintą miesto rezidenciją su vidiniu kiemu ir bokštais Vilniuje (dab. Vilniaus dailės galerija, Didžioji g. 4).

Tapęs kataliku, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega (1557–1633) 1594–1597 m. pastatydino sau ir savo šeimai mauzoliejų – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią Vilniuje (dab. Šv. Mykolo g. 9). Jis prisidėjo prie Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje statybos (pradėta 1604) ir prie Vilniaus Žemutinės pilies remonto po 1610 m. gaisro. Sapiegų dvaras Vilniuje (dab. L. Sapiegos g. 3; stovi senųjų rūmų likučiai) – vienintelis brandžiojo baroko rūmų ansamblis, išlaikęs pagrindinius taisyklingo (itališko tipo) parko bruožus. Prabangią priemiesčio rezidenciją čia pastatydino LDK didysis etmonas Kazimieras Sapiega 1691–1697 m.

XVIII a. paskutiniame trečdalyje LDK tapo Rusijos imperijos dalimi. Joje vyko intensyvi unifikacijos ir vėliau kultūrinės rusifikacijos politika, turėjusi rimtų padarinių baltarusiams. XIX–XX a. pradžioje daugiaetninis Vilnius su ryškia katalikiška tradicija buvo svarbiu baltarusių traukos centru ir savotiška alternatyva rusiškai stačiatikiškam Minskui. 1897 m. dabartinėje Lietuvoje gyveno maždaug 10 % baltarusių arba apie 270 tūkst. žmonių.

Šviesesnių vilčių radosi jau XIX a. pradžioje, pirmiausia Vilniaus universitete, kur filomatai ir filaretai skelbė kilnius patriotinius tikslus. Tai buvo A. Mickevičiaus ir baltarusių lenkų poeto, folkloristo Jano Čačioto draugystės metai. 1837–1846 m. J. Čačiotas Vilniuje išleido 6 baltarusių tautosakos rinkinius „Kaimo dainos“. Vilniaus universitete studijavo mediciną ir čia XIX a. penktajame dešimtmetyje išleido į pasaulį pirmuosius kūrinius naujosios baltarusių literatūros pradininkas Vincentas Duninas-Marcinkevičius.

1906 m. Vilniuje išėjo pirmas legalus baltarusiškas laikraštis „Naša dolia“ (Mūsų dalia), gana radikalus, tad gana greitai uždarytas (redakcija buvo įsikūrusi dab. Vilniaus g. 21). Didelės reikšmės to meto baltarusių atgimimui turėjo Vilniuje leidžiamas laikraštis „Naša niva“ (1906–1915; redakcijos būstinė ne kartą keitėsi, o 1911–1913 buvo name dab. Pylimo g. 5/1). Jo svarbą puikiai suvokė jo įkūrėjai broliai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, V. Ivanouskis, A. Paškevič-Ciotka ir redaktoriai – leidėjai S. Volskis, A. Vlasavas, žymus poetas Janka Kupala (Ivanas Lucevičius). „Naša niva“ (Mūsų dirva) jauniems to meto baltarusių poetams J. Kupalai, J. Kolasui, Ciotkai (Aloyzai Paškevič-Kairienei), M. Bahdanovičiui, A. Harūnui ir kitiems atvėrė galimybę kalbėti savo tautai, realizuoti kūrybinį potencialą.

1918–1940 m. Lietuvoje baltarusių buvo nedaug – 4420 žmonių (1937; 1–2 % visų gyventojų). Kurį laiką veikė baltarusių organizacijos, daugiausia Kaune: Baltarusių centras, Lietuvos baltarusių tautinė sąjunga. 1932–1940 m. laikinojoje sostinėje veikė baltarusių kultūros švietimo draugija, turėjusi savo skyrius Merkinėje, Vievyje bei klubą „Baltarusių gryčia“ (Belarusskaja chata). Baltarusiai turėjo vieną valstybės remiamą mokyklą. 1922–1927 m. buvo leidžiamas mėnesinis mokslo ir literatūros žurnalas „Krivič“, kurį redagavo baltarusių politikas ir filologas Vaclovas Lastouskis. Žlugus Baltarusijos nepriklausomai valstybei, 1920–1923 m. V. Lastouskis vadovavo egzilinei Baltarusijos vyriausybei Kaune. 1933–1940 m. Kaune dirbo baltarusių liaudies universitetas.

Lenkijai priklausantis Vilnius tarpukaryje, kaip ir XX a. pradžioje, buvo itin svarbus baltarusių tautinio judėjimo centras. Dabartinio Vilniaus krašto ribose gyveno daugiau kaip 27 tūkst. baltarusių. 1919–1944 m. Vilniuje veikė baltarusių gimnazija. Greta gimnazijos bazilijonų vienuolyno patalpose prie Aušros vartų buvo atidarytas baltarusių istorijos kraštotyros muziejus, kuriam 1921–1939 m. vadovavo politikas ir literatas Antonas Luckevičius. Muziejus turėjo vertingų paveikslų, ikonų, ginklų, monetų rankraščių ir knygų ir kt. – iš viso apie 13 tūkst. vienetų, maždaug 15 tūkst. knygų.

Be to, 1921–1936 m. Vilniuje darbavosi Baltarusių mokyklų draugija, Baltarusių ūkio ir kultūros institutas (1926–1936), Baltarusių mokslo draugija. Gyvavo keletas įvairios pakraipos politinių organizacijų – Baltarusių tautinis komitetas, Baltarusių valstiečių sąjunga (1925–1928), leidusi Vilniuje laikraštį „Sialianskaja niva“ (Kaimiečio dirva), bei „Baltarusių sanacija“ (1929–1934). Lietuvai patekus į SSSR sudėtį, daug baltarusių tautinio sąjūdžio dalyvių buvo represuota, o visuomeninių organizacijų turtas nacionalizuotas.

Po Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės reokupacijos į Lietuvą atvyko keli šimtai tūkstančių migrantų. Tarp jų buvo ir dešimtys tūkstančių baltarusių. 1959 m. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 30 tūkstančių baltarusių (1,1 %), 1989 m. – daugiau kaip 62 tūkstančiai (1,7 %). Sovietmečiu susiformavo didžioji dalis dabartinės Lietuvos baltarusių bendruomenės, kuri tuomet neturėjo galimybių puoselėti savo tautinės tapatybės, kultūros ir beveik nebuvo organizuota. Maždaug pusė Lietuvos baltarusių sovietmečiu gyveno Vilniuje. Lietuvos stačiatikių bažnyčia buvo svarbus baltarusių tautinės tapatybės išsaugojimo veiksnys, o stačiatikių cerkvės, visų pirma Vilniuje, – reikšmingi baltarusių (ir rusų) paveldo objektai. 1948 m. Lietuvos stačiatikių vyskupijoje iš 70-ties dvasininkų, diakonų ir psalmininkų buvo 28 baltarusiai (41 rusas ir 1 ukrainietis).

Tačiau sovietmečiu praktiškai nutrūko vietinių baltarusių ryšys ir tapatinimasis su senąja baltarusių (rusėnų) tradicija ir kultūros paveldu šių dienų Lietuvoje. Maža to, tada galutinai išnyko bendrumo jausmas tarp lietuvių ir baltarusių, gyvavęs šimtmečiais, ir paryškėjo lietuvių simpatijos latviams ir estams, o baltarusiai į Baltijos draugiją nebeįtilpo. Kartu sovietmečiu tarp baltarusių Lietuvoje buvo pastebimos kalbinės ir iš dalies kultūrinės asimiliacijos tendencijos (rusėjimas), nes 1989 m. 40,5 % jų laikė baltarusių kalbą savo gimtąją ir 53,5 % – rusų kalbą.

Devintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje lietuvių ir žydų inteligentijos pavyzdžiu ėmė kurtis ir Lietuvos baltarusių draugijos. Šiuo metu baltarusiai Lietuvoje yra susibūrę į 23 įvairias nevyriausybines organizacijas, kurios yra įsikūrusios gausiai baltarusių gyvenamose vietovėse. Daugiausia baltarusių gyvena Vilniaus, Klaipėdos, Druskininkų ir Visagino miestuose, Vilniaus, Ignalinos, Trakų, Šalčininkų rajonuose.

1992 m. Vilniuje (Didžioji g. 19) buvo atidengta lietuvių ir baltarusių kalbomis memorialinė lenta, skirta spaustuvininkui ir humanistui Pranciškui Skorina (ties Didžiosios ir Stiklų gatvių kampu, manoma, veikė jo spaustuvė). 1994 m. rugsėjį buvo atidaryta Pranciškaus Skorinos vidurinė mokykla Vilniuje.

Beveik pusė Lietuvos baltarusių yra katalikai, maždaug trečdalis – stačiatikiai. Baltarusijos katalikams 1998 m. grąžinta Vilniuje esanti Šv. Baltramiejaus bažnyčia, kurioje pamaldos vyksta gimtąja kalba.