Daugiakultūriškumas ir tolerancija – tai dažnai šiandienos Lietuvos, o ir Europos visuomenėse skambančios sąvokos nusako bendromis europietiškomis vertybėmis tapusius reiškinius. Jie rodo siekiamybę išlikti savimi, išsaugant savąją kultūrinę tapatybę, pažinti ir priimti kitaip mąstančius, atrodančius, kalbančius ar besimeldžiančius žmones. Tai nėra vien tuščios abstrakcijos ar mums neaktualios frazės. Juk tai savita jausena ir supratimas, kad privalome būti aktyvūs, išsaugodami ateities kartoms ir plačiai pristatydami istorinį Lietuvos daugiakultūriškumo fenomeną. Turėtume ne tik suprasti ir pažinti Lietuvos daugiakultūriškumą, dalytis žiniomis apie jį, bet, svarbiausia, negalime likti abejingi, žinodami, kad Lietuvos etninių ir religinių bendrijų kultūrinis palikimas yra Lietuvos istorijos, kultūros bei paveldo dalis – esame tikrieji jo šeimininkai ir vartotojai.

Šiųmečių Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“ renginių tema – „Europa, bendras paveldas. Istoriją kuriame kartu“. Jų metu Lietuvą siekiama pristatyti kaip istoriškai daugiakultūrę valstybę, kurioje nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų išsiteko skirtingų religijų (krikščionys, judėjai, musulmonai), konfesijų (katalikai, stačiatikiai, sentikiai, liuteronai, kalvinistai, evangelikai) ir įvairių tautybių (lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai, žydai, totoriai, karaimai, romai, škotai, baltarusiai) žmonės.

Sambūvio tokioje margoje visuomenėje idealizuoti nevertėtų, buvo nesutarimo, bet ieškota ir rasta būdų, kaip kasdienybėje šiuos santykius sustyguoti, pasiskirstyti socialines ir kultūrines erdves. Skirtingų laikotarpių valstybėje bei kiekviename mieste ir miestelyje etninių bei religinių bendrijų sambūvio variantai atliepė bendravalstybinėms tendencijoms, tačiau neišvengiamai turėjo savitų konkrečiai vietovei ir joje susitelkusiems gyventojams būdingų santykių formų. Ši aplinkybė daugiakultūriškumo pajautą daro ne tik universalią, bet ir lokalią, artimą kiekvienam, stiprinančią tautinį ir regioninį tapatumą. Vienaip gyveno miestelis, kuriame greta lietuvių pusę ar net daugumą gyventojų sudarė žydai, kitaip santykiai klostėsi ten, kur gyventojų sudėtis kilmės ir religijos atžvilgiu buvo dar margesnė. Trakuose, Kėdainiuose, na ir, žinoma, Vilniuje nuolat vienu metu gyveno kelių skirtingų religijų ir tautybių miestiečiai.

Skirtingomis kalbomis kalbantys, kitokių papročių besilaikantys, net besiskiriančiu ritmu gyvenantys miestų kvartalai buvo įprastas dalykas, net atokvėpis po savaitės darbų prasidėdavo skirtingu metu. Turinčios savus traukos centrus, besiskiriančios savitu, bet visiems priimtinu, kasdienybės ritmu pulsuojančios atskiros miestų ir miestelių dalys sudarė jų neatsiejamą visumą. Katalikų bažnyčia, cerkvė, sinagoga, mečetė natūraliai įsiliejo į urbanistinę ar kaimų aplinką, kaip ir mūriniai medinių Lietuvos miestelių aikščių pastatai, kuriuose dažnai telkėsi žydų parduotuvės ir amatininkų dirbtuvėlės. Tarpukario Lietuvoje tautiniai santykiai įgavo naują kokybę, etninės ir religinės bendrijos ne tik palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekius, bet ir dirbo jaunos valstybės labui, ėmė mokytis valstybine tapusios lietuvių kalbos. Šie glaudūs ryšiai neturėtų stebinti – juk Lietuva yra vienintelė ir tikroji tradicinių etninių ir konfesinių bendrijų tėvynė, šalis, su kuria siejama istorija ir joje kuriama ateitis.

XX a. dėl istorinių, politinių, mentalinių ir demografinių pokyčių esame iš dalies praradę sambūvio daugiakultūrėje visuomenėje patirtį (nors miestelių senoliai vis dar puikiai prisimena šiuos savo jaunystės siužetus), kurios atgaivinimas neabejotinai praturtintų. Jis leistų prisiliesti prie daugiakultūrės praeities, atgaivintų tikrąją, ne vien tik lietuvišką, miestų ir miestelių aplinką ir dvasią, ją prisodrintų autentiškų spalvų. Juk esama „lietuviškų“ miestų ir miestelių aplinka yra istoriškai nauja, trunkanti vos kelis dešimtmečius.

Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jos kaimuose gausiai išlikęs, tačiau, deja, mąžtant naudotojų intensyviai nykstantis materialusis paveldas tebėra gyvas šalies daugiakultūrės praeities įrodymas. Istorijos tėkmėje ir ypač sovietmečiu dalis šio vertingo paveldo buvo sunaikinta, negrįžtamai pakeista. Reikia pripažinti, kad jis ir toliau nyksta, nepakankamai pažintas, suprastas ir įprasmintas savo natūralioje aplinkoje. Laikui itin paveikūs medinės architektūros paminklai: sentikių cerkvės, unikalus palikimas – medinės sinagogos, pastaruoju metu totorių bendruomenės pastangomis rekonstruotos mečetės. Maldos namai, kapinaitės, bendruomenių institucijų pastatai, su įžymiais vienos ar kitos bendruomenės asmenimis sietinos vietos, gyvenamieji pastatai – visi šie materialiojo paveldo objektai gana dažnai yra nedidelio miestelio ir jo kultūrinio gyvenimo raktas į platesnį pasaulį, dalis jų yra plačiai minimi vien todėl, kad žymiu tapęs žydas, totorius ar baltarusis iš jo yra kilęs, gyvenęs, kūręs ar vos kartą jame lankęsis.

Ar tikrai mes esame girdėję visas šias istorijas? Ar tikrai užčiuopiame jų herojų pasaulėžiūros esmę? Ar pažįstame ir pripažįstame etninių ir religinių bendrijų paveldą ir laikome jį savu? Atsakymų į šiuos aktualius klausimus galėsime pradėti ieškoti tada, kai būsime tolerantiški, o ne deklaruosime tokie esantys, išsivadavę iš stereotipinio ir etnocentristinio aplinkos suvokimo. Juk visuomenės santykis su turimu paveldu rodo jos istorinės savivokos kokybę.

Norinčius plačiau susipažinti su šiais metais Lietuvoje vykstančių Europos paveldo dienų renginiais, kviečiame apsilankyti internetiniame tinklalapyje www.kpd.lt, kur rasite Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir savivaldybių organizuojamų renginių programas.

Visi Europos paveldo dienų renginiai nemokami. Maloniai kviečiame dalyvauti!

Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė–Verbickienė