2008 m. Europos paveldo dienų tema Lietuvoje – istoriniai vargonai, vargonų paveldas. Tikriausiai daugeliui tai – nepažintas, tolimas ir sunkiai suvokiamas pasaulis, primenantis Šv. Velykų ar Šv. Kalėdų šventines nuotaikas bažnyčiose, kuomet iš kažkur aukštai atsklendžia paslaptingai didingų vargonų aidai. Kitiems vargonai primena vaikystę ar atostogas kaime, kuomet kartu su savo senoliais traukdavo sekmadienio rytą į bažnyčią, o joje vienintelė skambanti muzika buvo – vargonai. Tretiems tai – dažnai girdimas ir mėgstamas instrumentas, kuriuo net yra tekę pagriežti. Tačiau visgi ne tik pats instrumentas, bet ir Lietuvos vargonų paveldas daugeliui yra lig šiol paslaptingas ir nežinomas pasaulis.
Vargonai – tai unikalus kūrinys, jungiantis architektūrą, taikomąją dailę ir muziką.

Galbūt sutapimas, tačiau šie metai mūsų šalies vargonų menui ir istorijai yra jubiliejiniai – sukanka lygiai 600 metų nuo pirmųjų vargonų atkeliavimo į Lietuvą. Tai buvo 1408-ųjų balandžio 11-oji. Tą dieną Marienburgo Kryžiuočių pilies dokumentuose rašoma, kad "Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai dovanų Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas išsiuntė klavikordą ir portatyvą. (Portatyvu vadinami nedideli nešiojamieji vargonai, o klavikordas – tai klavesino prototipas). Tai – vienas seniausių klavišinių muzikos instrumentų paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose Rytų Europoje. Gali būti, jog šių neįprastų instrumentų garsai skambėjo tik ką baigtoje naujojoje Lietuvos Valdovo Vytauto Didžiojo rezidencijoje – Trakų salos pilyje. Nors pirmieji Lietuvoje vargonai toli gražu neprimena didingųjų ir auksu tviskančių barokinių ar romantinių vargonų savo dydžiu, tačiau tai – individualiam namų, rūmų muzikavimui skirtų vargonų tipas. Galbūt verta būtų paminėti, kad ne tik daugelio Vakarų Europos šalių rūmų bei turtingų miestiečių namuose būdavo nedideli vargonai – pozityvai, portatyvai, regalai, – tačiau ir Lietuvoje tokie instrumentai minimi didikų Radvilų rūmuose Biržuose bei Vilniuje, o XVIII a. aptinkami ir Vilniaus miestiečių namuose. Lietuvoje vargonai, tikriausiai, vienintelis instrumentas, jungiantis skirtingų luomų, amžių, religinių pažiūrų žmones. Juk tai vienas iš nedaugelio instrumentų, kurio garsams buvo leista sklisti po bažnyčių skliautais. Vargonai nuo seno formavo tiek kaimo, tiek miesto gyventojų profesionaliosios muzikos meno skonį. Šių instrumentų mecenavimas bažnyčiose buvo daugelio didikų pasididžiavimo ir garbės reikalas. Apie vargonus sklando net legendos, kaip antai apie senuosius (sudegė II-ojo pasaulinio karo metu) Kretingos pranciškonų bažnyčios vargonus pasakojama, neva „vargonams pirmą kartą suskambus kilo toks garsas, kad net bažnyčios skliautai įskilę“.

Jubiliejiniai vargonų metai skatina ir jus atidžiau pažvelgti į šį gal mažiau pažįstamą kultūros paveldo pasaulį. Deja, tačiau vargonų paveldas iki šiol buvo nepelnytai pamirštas. Jo apdulkėjusios širmos atvėrimas po truputį atskleidžia naujus lobius, neišbandytus kultūrinio turizmo kelius. Šiandien Lietuvoje iš viso yra apie 500 vargonų. Beveik visi jie yra istoriniai, tai yra pagaminti iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau jų istorinė vertė ir svarba labai skiriasi. Dalis vargonų yra praradę vertę, nes buvo radikaliai perdaryti, kita dalis yra vadinamojo fabrikinio darbo – XX a. pirmos pusės kūriniai. Dauguma vargonų yra palyginti neseni – XIX-XX a. Kiek mažiau senųjų instrumentų išliko iš XVIII a., o iš XVII a. mus pasiekė tik pavienių vargonų fragmentai arba atskiros dalys. Daugelio išlikusių instrumentų būklė yra labai prasta, kai kurių – avarinė, ties sunykimo riba. Kai kurie autentiški išlikę instrumentai dešimt ar dvidešimt metų stovi nenaudojami, laukiama restauratorių, nes tokiais vargonais griežti, kokie jie šiuo metu yra – neįmanoma.

Iki pat XVIII a. mūsų krašte vargonus dažniausiai statė klajojantys vargonų meistrai iš Gdansko bei Karaliaučiaus. XVIII a. šis amatas ne tik išpopuliarėjo Lietuvoje, tačiau, galima sakyti, kad gausus meistrų ir jų mokinių būrys suformavo savarankišką Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklą. Pastarajai priskiriamų amatininkų darbai pasklido net iki atokiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kampelių. Vis dėl to, daugumos seniausių XVIII-XIX a. vargonų autoriai nėra nustatyti, tačiau žinoma, kad gausiausią jų dalį sukūrė Lietuvos vargonų meistrai. Pavienius instrumentus sukūrė Rytprūsių ir Kuršo vargondirbiai. XX a. pirmoje pusėje vargonų statyti atvykdavo meistrai ir iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos ir Čekijos. Nemažai anuometinėje Lietuvoje veikė ir vietinių dirbtuvių.

Kalbant apie vargonus nėra sąvokos geriausias, nes visi vargonai yra skirtingi, kiekvienas specialiai projektuotas konkrečiai bažnyčiai ar patalpai. Apie senuosius vargonus kalbėti dar sudėtingiau, nes juos galima sugrupuoti ne tik pagal dydį ar stilių, tačiau ir pagal meistrų mokyklas, autentiškumo lygmenį ir panašiai. Kartais tik vargonų restauratoriai ir reti vargonininkai supranta tikrąją senųjų vargonų vertę, kuri nepriklauso nuo esamos instrumento būklės, kuri yra tik laikina šio muzikos instrumento būsena, nes jį beveik visada galima prikelti naujam gyvenimui. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti seniausi Lietuvoje veikiantys vargonai Kretingos pranciškonų bažnyčios koplyčioje, kurie visą šimtmetį dūlėjo nenaudojami Gintališkės bažnyčioje greta naujo instrumento. Iš atskirų sulaužytų detalių pavyko surinkti seniausius nedidelius kilnojamuosius vargonus – XVII a. pabaigoje sumeistrautą Akmens kaimo bažnyčios (Alytaus r.) portatyvą. Šiandien jį galima pamatyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Savo krašto muzikinio paveldo pažinimas skatina ne tik kultūros pažinimą, bet ir senųjų amatų, kaip, pavyzdžiui, vargondirbystės atgijimą, tradicijų puoselėjimą ir mūsų šalies meninio lygmens kėlimą. Paminėtina, kad Vakarų Europoje daugelis miestų ir miestelių, ar net nedidelių bažnyčių parapijų turi vargonų mylėtojų draugijas, kurios rūpinasi savo muzikiniu paveldu, stengiasi jį išsaugoti ateinančioms kartoms ir supažindinti kuo platesnį ratą žmonių. Todėl tikimės Jus ne tik supažindinti su mūsų krašto vargonų paveldu, bet siekiame Jus giliau sudominti šiuo paslaptingu – muzikos instrumentų karaliumi tituluojamu instrumentu bei padaryti jį artimu draugu. Šiais metais Europos paveldo dienų dalyviai pasigrožėti istorinių vargonų fasadais, sužinoti jų atsiradimo istoriją, skambesio paslaptis bei pasiklausyti istoriniais vargonais atliekamos muzikos galės ne tik didžiųjų miestų arkikatedrose bazilikose, bet ir Tytuvėnų, Kražių, Troškūnų, Vanagų, Kretingos ir daugelyje kitų mažesnių miestų ir miestelių bažnyčiose. Norinčius plačiau susipažinti su šiais metais Lietuvoje vykstančių Europos paveldo dienų renginiais, kviečiame apsilankyti internetiniame tinklalapyje www.kpd.lt, kur rasite savivaldybių organizuojamų renginių programas.

Visi Europos paveldo dienų renginiai nemokami. Maloniai kviečiame dalyvauti!

Dr. Girėnas Povilionis