sapiegax240

Iliustracijos šaltinis:
www.mazepa.name/biograph/mazepa3/sapega1.jpg
 

Kazimieras Jonas Sapiega (apie 1642–1720 m.) – neeilinė asmenybė Lietuvos istorijoje. XVII a. pabaigoje jis tapo tarsi visos Ružanų linijos Sapiegų giminės lyderiu, kartu su broliu Benediktu Povilu itin rūpinosi stiprinti giminės įtaką valstybėje. Jono Sobieskio valdymo metais Sapiegų galia Lietuvoje tiek išaugo, kad jie kartais net būna vadinami nekarūnuotais šalies valdovais. Itin didelius turtus ir galią savo rankose sutelkęs Kazimieras Jonas Sapiega iš tiesų buvo įtakingiausias asmuo LDK. Jis buvo gerai išsilavinęs, studijavęs Graco, Liuveno ir Paryžiaus universitetuose, ypač nusimanė karo dalykuose. Valstybės pareigūno karjerą pradėjo 1659 m. – tapo LDK taurininku, 1661 m. pakilo į LDK pastalininkus, o 1664 m. tapo LDK rūmų iždininku. 1670 m. Kazimieras Jonas Sapiega jau senatorius – Polocko vaivada (iki 1681 m.). Nuo 1681 m. dar ir ministras – LDK lauko etmonas. Tais pačiais 1681 m. išrinktas į aukštesnes pareigas senate – tapo Žemaičių seniūnu. Dar po kiek laiko įgijo du įtakingiausius LDK postus – Vilniaus vaivados (1682 m.) ir LDK didžiojo etmono (1683 m.). Jo, pirmojo LDK senatoriaus (tarp pasauliečių) ir vyriausiojo LDK kariuomenės vado, pozicijas dar labiau sustiprino brolis Benediktas Povilas Sapiega, kuris, būdamas LDK iždininku, valdė valstybės pajamas. Taip susiklostė Sapiegų hegemonija valstybėje, kitos didikų giminės ėmė prarasti savo anksčiau turėtą įtaką. Sapiegos pradėjo nesiskaityti su bajorija. Augantį bajoriškosios visuomenės nepasitenkinimą Sapiegų hegemonija dar paaštrino Sapiegų oponavimas karaliui Jonui Sobieskiui bei 1693–1696 m. įsiplieskęs konfliktas su Vilniaus vyskupu Kazimieru Bžostovkiu. Šio konflikto kulminacija tapo Kazimiero Jono Sapiegos ekskomunika (1694 m.). XVII a. pabaigoje nepasitenkinimas Sapiegomis peraugo į atvirą ginkluotą kovą. Sapiegų hegemonija buvo palaužta 1700 m. lapkričio 18 d. prie Valkininkų įvykusiame mūšyje. 1700 m. lapkričio 24 d. Sapiegų priešininkai paskelbė Valkininkų nutarimą, kuriuo atėmė iš Kazimiero Jono bei Benedikto Povilo Sapiegų visus dvarus bei valstybines pareigybes. Sapiegos mėgino atgauti prarastą valdžią bei turtus, remiami Švedijos. Todėl 1703 m. Liublino seime jau visos Lenkijos ir Lietuvos valstybės vardu iš Kazimiero Jono Sapiegos buvo atimtos pareigybės. Sapiegos nepripažino nei Valkininkų nutarimo, nei Liublino seimo sprendimo. 1705 m. švedams surengus savo statytinio Stanislovo Leščinskio išrinkimą Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliumi, pastarasis patvirtino Sapiegoms anksčiau jų eitas pareigas. Spaudžiant Švedijos karaliui Kazimieras Jonas Sapiega 1708 m. buvo priverstas perleisti LDK didžiojo etmono pareigas savo brolėnui Jonui Kazimierui Sapiegai. Po švedų pralaimėjimo 1710 m. Kazimieras Jonas Sapiega buvo amnestuotas ir išsaugojo Vilniaus vaivados pareigas iki pat savo mirties.